Man atrodytų, jame yra buvę VISI Lietuvos gyventojai. Netgi tie, kurie išsibarstę visoje planetoje.
Nors Lietuvos jūrų muziejus savo gyvavimą skaičiuoja nuo 1979 m. liepos, tačiau kurtis jis pradėjo žymiai anksčiau. O kaip – mažai kas bežino. Nes ir daugelis liudininkų jau TENAI.
Išradimai ir atradimai
Kol vyko projektavimo ir statybos darbai, dviejų aukštų namuke centrinėje Klaipėdos gatvėje proto bokštai jau kūrė ekspozicinius planus. Iš Kauno zoologijos muziejaus prisiviliotas iškamšų specialistas Alvydas Laurinavičius darė savo darbus, biologas Algirdas Stankevičius ir ichtiologas Eugenijus Buivydas pagal to laikotarpio galimybes kaupė eksponatus.
Kadaise, kalbantis su A. Každailiu, kilo logiškas klausimas: kur reikėjo dėti visus tuos ruošinius būsimajam milžiniškam muziejui, nes Jūrų skyrius buvo viso labo tik dviejų aukštų namukas… Tik praėjus beveik pusei amžiaus, sužinojau, kas vyko mano namų Turgaus g. pašonėje.
Pasirodo, dabartinėje evangelikų liuteronų bažnytėlėje ant Jono kalnelio (ko ji neprisikentėjo sovietmečiu – miesto pionierių namai, kultūrnamis, komunalininkų klubas) buvo įsteigtas Kraštotyros muziejaus liaudies meno skyrius. Keliuose namo aukštuose buvo ekspozicijos, o rūsyje – dirbtuvės ir būsimųjų eksponatų Jūrų muziejui saugyklos.
Būtent čia ir gimė įvairiausi atradimai bei išradimai. Fotomenininkas Vytautas Karaciejus čia išrado naujas būsimos ekspozicijos vaizdinės medžiagos rengimo technologijas panaudojant gipso ir nendrių plokštes.
Žmogaus fantazija yra beribė. A. Každailį nustebino, kad senųjų Klaipėdos namų tinkuotojai vietoje medžio strypelių, kaip buvo įprasta visoje Lietuvoje, naudojo nendrių stiebus.
Taigi, atkritęs prieškarinio tinko gabalas „pamėtėjo“ idėją – tuos meldų stiebus gipsu užpylus puikiausios plokštės ekspozicijos stendams išeitų.
Algirdas Stankevičius su Eugenijumi Buivydu sumąstė, kaip vaizdžiau pateikti žuvų, paukščių muliažus ir iškamšas. O kuo iškloti akvariumo salės sienas? Kuo jas apdailinti? Šviesi architekto P. Lapės galva sumąstė, kad dirbtinių odų gamykloje Plungėje tą dangą galėtų pagaminti. Kai nuvažiavo pas gamyklos vadovą Bulovą, šis ilgai galvą krapštė. Paskui lyg prisižadėjo: „Pabandysim.“ Pabandė, išėjo.
„Toji dirbtinė oda akvariume ir šiandien tebetarnauja“, – daugiau nei prieš 30 metų padarytu išradimu džiaugėsi A. Každailis.
Na, o odų gamykla tą architekto išradimą įtraukė į gaminių katalogą.
„Kosminės“ technologijos
„Muziejaus statybose, galima sakyti, dalyvavo visa Lietuva“, – teigė tuomet kompleksinio projektavimo firmos „Klaipėdos komprojektas“ vyriausiasis inžinierius Tautvydas Petras Tubis.
„Virkštelė“ tarp Jūrų muziejaus ir anuometinio šio statinio projektavimo inžinieriaus konstruktoriaus pono Tautvydo, galima sakyti, nebuvo nukirpta. Tuomet, kai jį kalbinau, ant jo darbo stalo vėl gulėjo krūvos Jūrų muziejaus brėžinių – ir tų, kuriuos jis su architektu Petru Lape braižė prieš kelis dešimtmečius, ir netrukus numatytos muziejaus rekonstrukcijos projektų. Skirtumas tik tas, kad tie naujieji brėžiniai – kompiuteryje…
Tik šioje nuotraukoje galite pamatyti tai, ko atvykę į Jūrų muziejų nepamatysite…
Neįtikėtini P. Lapės atradimai
Per kelis dešimtmečius daug kas buvo susidėvėję, tad būtinai reikėjo atnaujinti. Daugelis statybinių medžiagų, vamzdynai, akvariumo stiklai, filtrai ir kitos specifinės Jūrų muziejaus „įmantrybės“ jau buvo prieinami – tik turėk pinigų. O statant muziejų teko spręsti ne tik finansines problemas.
Tokio akvariumo nebuvo visoje tuometinėje Sovietų Sąjungoje, o ir užsienio akvariumuose pasidairius nebuvo kaip patirties ar idėjų semtis. Tad architektui inžinieriui Petrui Lapei vienintelė „parankinė“ literatūra tebuvo brolio, gyvenusio JAV, atsiųstas bukletėlis, iš kurio galėjai susidaryti vaizdą, kaip akvariumas įrengtas Bostone. Tame bukletėlyje P. Lapę išgąsdino tris kartus už patį akvariumą didesnis vandens filtravimo „fabrikas“. Kažin kaip jis būtų atrodęs Kopgalio panoramoje, jei P. Lapė nebūtų padaręs savojo išradimo filtruotam jūros vandeniui į akvariumą pumpuoti.
„Įsivaizduokite, yra gėlas vanduo, yra pietų ir šiaurės jūrų vanduo, yra marių vanduo. Ir reikia tokių technologijų, kad tas vanduo taptų priimtinas visoms žuvims, plaukiojančioms didžiajame akvariume. Jis turi tikti ir pietų, ir šiaurės jūrų žuvims, o neretai – ir gėlavandenėms. Tad reikia tokių technologijų, kurios prilygtų kosminio laivo mechanizmams“, – aiškino T. Tubis, glaudžiai bendradarbiavęs su P. Lape.
Jis tiesiog žavėjosi kolegos atradimu. Nes sugalvotas paprastas, bet kartu ir genialus dalykas: vandenį siurbti tiesiai iš Baltijos jūros, kuris, pereidamas pro natūralius gamtos, t. y. smėlio, filtrus, atiteka į rezervuarą, o jame jau su tam tikrų technologijų pagalba pagal poreikį didinamas vandens druskingumas ar atvirkščiai – jis gėlinamas bei skaidrinamas.
Šioje vietoje reikėtų pridėti – jeigu architektas inžinierius P. Lapė ko nors imdavosi, griebdavo iš karto už esmių esmės. Truputį ne į temą, bet taip buvo nutikę ir su įvairių rūšių vynais, netgi šampanu, kuriuos architektas nokindavo iš serbentų, obuolių, šermukšnių mažame Šernų sodo sklypelyje. Kaip tai daryti, žinių pasisemti buvo išbirbęs į Gruziją. Kiekvienais metais sausio pabaigoje, užbaigdamas naujametinį periodą ir, prieš nukabindamas pušies šaką palubėje, kviesdavo paragauti „božulė“, atkimšdavo ir paties sunokinto šampano butelį. Ir būtinai pasakodavo apie tiltą per Kuršių marias. Rodė ir to tilto brėžinius, su kuriais belsdavosi į įvairių Lietuvos instancijų duris…
Anonsas
Šiandien Jūrų muziejuje daug kas pasikeitę. Lankytojai, ypač jaunoji karta, negalėtų net įsivaizduoti, kokie išbandymai tykojo statybininkų ir restauratorių. Juk viskas nestandartiška: ir apvali paties muziejaus konstrukcija, ir negirdėti, neregėti akvariumo stiklai, ir vamzdynai, ir daug visokių kitokių, naujai sukurtų neišbandytų statybinių medžiagų. Kur jų buvo ieškoma, iš kur gabenta? Kitą savaitę pratęsime.
