Kieno durys, jei raktas mano: kaip Panamos kanalas tapo geopolitinių galių žaidimo aikštele
Panamos kanalas – tai ne tik įspūdinga inžinerinė struktūra, jungianti Atlanto ir Ramųjį vandenynus. Tai arterija, kuria kasmet prateka maždaug 6 % visos pasaulinės prekybos. Jis yra trumpiausias kelias tarp dviejų vandenynų, leidžiantis sutaupyti tūkstančius kilometrų jūrinių kelionių. Tačiau šis kanalas – tai ir strateginis simbolis. Istorija, kurioje susipina politika, kolonializmas, nacionalinis išdidumas ir, visų svarbiausia, didžiųjų pasaulio galių tarpusavio įtampa.
Kanalas, atidarytas 1914 metais, ilgą laiką buvo JAV pasididžiavimas ir dominuojantis logistinis įrankis visame regione. JAV ne tik statė kanalą – ji jį kontroliavo, gynė ir vertino kaip karinės ir ekonominės galios garantą. Tačiau šiandien, po daugiau nei šimto metų, kai kurie užduoda visai kitą klausimą: jei kanalas priklauso Panamai, bet jį supančią infrastruktūrą valdo Kinijos bendrovė – ar tikrai kontrolė liko vietoje? Ar tai vis dar Panamos kanalais, ar jau kiniška sankryža globalioje tiekimo grandinėje?
Norint suprasti dabartinę situaciją, reikia sugrįžti į XX amžiaus pradžią. Po nesėkmingo prancūzų bandymo pastatyti kanalą 1880–1890 metais (kuris nutrūko dėl ligų, techninių sunkumų ir finansinių problemų), iniciatyvą perėmė JAV. Tuo metu geopolitinė situacija buvo palanki: Panama, tuo metu dar Kolumbijos dalis, siekė nepriklausomybės, o JAV tai palaikė – ne iš altruizmo, o iš pragmatizmo. 1903 m. JAV padėjo Panama atsiskirti nuo Kolumbijos ir iš karto po to gavo teisę į „amžiną“ kanalo zonos nuomą.
Statybos, prasidėjusios 1904 m., truko dešimtmetį, kainavo daugiau nei 5000 gyvybių (daugiausia dėl maliarijos ir geltonojo drugio) ir kainavo JAV apie 375 milijonus dolerių – milžinišką sumą tuo metu. Tačiau kanalas buvo baigtas, ir nuo 1914 m. tapo strateginiu JAV turtu. Karo metu per jį galėjo judėti karinės jūrų pajėgos, o taikos metu – neįkainojamos prekių srauto kontrolės galimybės.
Tačiau ilgainiui Panamos visuomenė vis garsiau kėlė klausimą: kodėl užsienio valstybė valdo mūsų teritorijoje esantį kanalą? Protestai, kai kuriais atvejais virtę kruvinais susidūrimais, spaudė tiek Panamos, tiek JAV vyriausybes ieškoti sprendimo. Ir sprendimas buvo rastas.
1977 m. JAV prezidentas Jimmy Carter ir Panamos lyderis Omar Torrijos pasirašė dvi istorines sutartis, pagal kurias buvo nuspręsta, kad iki 1999 metų JAV palaipsniui perduos kanalo kontrolę Panamai. Šis sprendimas buvo priimtas ne be politinio pasipriešinimo JAV viduje – kai kurie konservatoriai kaltino Carterį, kad jis „atsiduoda strateginį objektą priešininkams“. Tačiau sutartys buvo ratifikuotos, ir perėjimo laikotarpis prasidėjo.
1999 metų gruodžio 31 dieną paskutinis JAV pareigūnas paliko Panamos kanalo zoną. Kanalas buvo perduotas Panamos vyriausybei, o jo valdymą perėmė naujai sukurta institucija – Panamos kanalo administracija (Autoridad del Canal de Panamá). Ji liko atsakinga už šliuzų techninę būklę, eismo kontrolę, pajamų surinkimą ir visą veiklos reguliavimą. Iš pirmo žvilgsnio – misija įvykdyta, suverenitetas grąžintas.
Tačiau tikroji istorija tuo nesibaigė. Kaip tik tuo metu, kai JAV traukėsi, Panamos vyriausybė paskelbė tarptautinį konkursą dėl dviejų pagrindinių uostų – Balboa (Ramiojo vandenyno pusėje) ir Cristóbal (Atlanto pusėje) – veiklos koncesijos. Šie uostai yra kaip įėjimai ir išėjimai į kanalą – būtent per juos juda prekės, konteineriai, vyksta pakrovimas ir iškrovimas.
Konkursą laimėjo „Hutchison Whampoa“, Honkonge įsikūrusi logistikos milžinė, kuri tuo metu sparčiai plėtėsi pasaulyje. Nors formaliai ji buvo privati, jos ryšiai su Kinijos vyriausybe buvo akivaizdūs – įmonė aktyviai dalyvavo projektų, susijusių su „Belt and Road“ iniciatyva, įgyvendinime ir buvo viena pagrindinių Kinijos infrastruktūros eksporto įmonių. Šiandien „Hutchison Ports“ valdo daugiau kaip 50 uostų visame pasaulyje, įskaitant labai jautrias lokacijas, tokias kaip Egiptas, Graikija, Pakistanas.
Taigi, Kinijos įmonė gavo teisę valdyti terminalus abiejose Panamos kanalo pusėse – faktinę prieigą prie visų prekių, judančių per šį strateginį koridorių. Kanalas liko Panamos rankose, tačiau kasdieninis judėjimas – nuo konteinerių judėjimo iki krovinio saugojimo – jau atsidūrė kiniškame tinkle.
JAV tai neliko nepastebėta. Kongreso ataskaitose iškart po 1999 metų pradėta kelti klausimus: ar nebus taip, kad Kinija, neformaliai įsitvirtinusi Panamos kanalo prieigose, pradės turėti įtakos jo veikimui? Nors jokių akivaizdžių grėsmių nebuvo fiksuota, ekspertai pabrėžė, kad moderni kontrolė nebūtinai reiškia nuosavybės teisę. Kartais pakanka būti tais, kurie valdo „vartus“, net jei jie nėra tavo nuosavybė. Arba, kaip sako liaudis – koks skirtumas, kieno durys, jeigu raktas mano?
Šiandien šis klausimas įgauna naują prasmę. Prekybos karai tarp JAV ir Kinijos, geopolitinės įtampos dėl Taivano, didėjantis Kinijos investicijų srautas į Lotynų Ameriką – visa tai kuria sudėtingą foną. Panamos kanalas išlieka kritiniu tašku ne tik logistikai, bet ir simbolinei kontrolei: kas valdo tiekimo grandines, tas valdo pasaulio ekonomikos pulsą.
Panamos kanalas nėra privatizuotas. Jis priklauso Panamai ir valdomas jos valstybinės institucijos. Tačiau ekonominės realijos – o kartu ir geopolitiniai interesai – daro įtaką tam, kaip ir kieno interesais šis valdymas vykdomas. Kinija nenaudoja grasinimų ar tankų – ji perka, investuoja, siūlo infrastruktūrą, mainais už įtaką. Tokia strategija lėta, bet stabili – ir dažnai efektyvesnė nei atvira konfrontacija.
Šiandien sunku pasakyti, kaip keisis situacija ateityje. Galbūt Panama išlaikys pusiausvyrą, naudodamasi tiek JAV, tiek Kinijos interesais savo naudai. Galbūt viena iš šių jėgų perims didesnę kontrolę. Bet faktas lieka: Panamos kanalas yra daugiau nei geografinė jungtis – tai globalios galios nervų taškas.
Ir todėl klausimas „kas turi raktą?“ nėra tik metafora – tai tiesioginis klausimas apie tai, kas šiame pasaulyje iš tiesų turi galimybę užrakinti duris, kai to prireikia.
