Autobusų stotis – tai vieta, kur trumpam stabteli įvairaus amžiaus, įvairaus socialinio sluoksnio ir skirtingų likimų žmonės. Pastaruoju metu stotyje autobusų laukiančių keleivių gerokai sumažėjo, autobusų maršrutai „susitraukė“ ypač pandeminiu laikotarpiu, nes tapo nuostolingi, o pastaraisiais metais nuvykti iki Vilniaus be persėdimų Ukmergėje tapo problemiška.
Tad prakalbinti autobuso laukiančius keleivius nebuvo lengva. Visgi pavyko su keletu stotyje sutiktų žmonių atvirai pasikalbėti.
Rita iš Čekonių.
Savaitgalis – apsipirkimo ir šaldytuvo papildymo metas. Viskas būtų gerai, tik susisiekimas su miestu labai prastas. Išeiginėmis dienomis tai nėra labai aktualu, o darbo dienomis ryte į darbą atvažiuoti nėra kuo. Aš Vyno gamykloje dirbu nuo pusės aštuonių, joks autobusas nevažiuoja, tenka stabdyti pravažiuojančias mašinas arba Rokiškio autobusą, kuris važiuoja į Kauną. Šis autobusas stoja ne visada, tai priklauso nuo vairuotojo geros širdies ar nuotaikos.
Mokslo metų laiku mes važinėjame kartu su moksleiviais ir jokių pretenzijų neturime, o kiekvieną vasarą jau senokai iškyla susisiekimo su Anykščiais problema.
Kadangi dirbu, laisvo laiko daug neturiu. Nors gyvenu kaime, gyvulių nelaikau, tik užsiauginu sau daržovių. Kaime gyvenimas nuobodus ir stabilus, kiekvienas sukasi savo ūkyje ir savo kieme. Čekonių kaime yra sukurta bendruomenė, tačiau ji visiškai neveikli ir apmirusi. Pradžioje per „didžiąsias“ šventes vykdavo renginiai, dabar nieko nebevyksta. Bet kaimo žmonės prie visko pripratę. Mus gyvenimas išmokė patiems išsisukti iš visokių kebliausių padėčių. Daržovių užaugs, pieno vieni iš kitų nusipirksime, duonos – iš parduotuvės, kaip nors ištversime bet kokią krizę.
Lina iš Svėdasų seniūnijos.
Autobusu niekur važiuoti nesiruošiu, laukiu vyro, kuris atvažiuos su automobiliu manęs pasiimti. Mes ne anykštėnai, kol kas beveik nieko čia nepažįstame, todėl ir laukiu jo stotyje. Esame patys tikriausi vilniečiai pensininkai. Sūnus užaugo, baigė mokslus, sukūrė šeimą, jau paaugo antras anūkas, mūsų name visiems pasidarė ankšta. Mums su vyru jau norisi ramybės, jaunimas nori bendrauti su draugais, kartais bendrauja gana triukšmingai, todėl visi pasitarę nusprendėme, kad mums reikia pirkti sodybą kaime. Anūkams bus kur atostogas praleisti, o ir sūnui su žmona retkarčiais pravartu grynu kaimo oru pakvėpuoti ir aplinką pakeisti. Nors, kiek pamenu, mano vaikas niekada nenorėjo niekur iš miesto išvažiuoti. Galiu sakyti, kad jis tikras miesto vaikas, bandysime su tėvu jį bent šiek tiek nuo miesto atitraukti.
Kai nusprendėme pirkti sodybą, ieškojome gana ilgai. Pirmiausiai pasitarėme, kur norėtume gyventi. Utenos, Molėtų, Anykščių, Kupiškio ar Ignalinos rajonai mums buvo priimtinausi. Lėšų kiekis ribotas, todėl rinkomės pagal kišenę. Sodyba už Svėdasų miestelio mums pasirodė pati tinkamiausia, todėl praeitą rudenį ją nusipirkome. Pastatų daug, aplinka graži, vietos taip pat labai daug, todėl, pasitarę su sūnumi, nusprendėme pabandyti užsiimti kaimo turizmu. Mano vyras turi geras rankas, aš, manau, neblogą galvą, gal kas nors iš to išeis. Šiandien apžiūrėjome visas jūsų rajono įžymybes, buvau užsukusi į Turizmo centrą, bet ten man nepatiko.
Sulauksiu vyro, tada važiuosime ieškoti Puntuko brolio, kad atvykusiems svečiams galėtume paaiškinti kur jis yra. Dabar pas mus į svečius atvažiuoja tik mano ir vyro buvę bendradarbiai ar kaimynai, na, dar sūnus su draugais. Jaunimo, kad ir savųjų, kaime nelabai laukiame, nes jie triukšmingi, jiems reikia linksmybių, o mes ramybės norime. Jei įkursime kaimo turizmo sodybą, tai pas mus atostogaus tik garbaus amžiaus poilsiautojai. Mes su vyru taip nusprendėme. Vyresniems patogumų ir pramogų mažiau reikia. Manau, kad kitais metais jau galėsime priimti pirmuosius svečius.
Į Anykščius atvykdavome ir anksčiau, tačiau pastaraisiais metais miestas labai išgražėjo, kas krinta į akis – mietas labai švarus, daug gėlių. Ir pramogų bei lankytinų objektų čia pakanka. Ir Lajų takas, ir Dainuvos nuotykių slėnis, ir Arklio muziejus, ir Siauruko muziejus, ir Labirintų parkas, ir Angelų muziejus, ir Kalitos kalnas. Visko niekaip nesugebėčiau išvardinti. Jei trumpai, mums čia labai patinka, ne tik Anykščiuose, bet ir Svėdasuose. Šis miestelis mus sužavėjo, nuoširdūs ir atviri žmonės, seniūnijos kolektyvas nuoširdus, ne kartą teko kreiptis įvairiais klausimais, juk mes kaip ir naujakuriai.
Ona iš Anykščių.
Sėdime su kaimyne stotelėje ir nesulaukiame mašinos, kuri turėjo mus nuvežti iki Rokiškio. Tikriausiai sugedo, ar šiaip kas atsitiko, jei neatvažiavo. Teks grįžti į namus.
Dabar gyvenu Anykščiuose, kai tik išėjau į pensiją, taip iš Panevėžio ir grįžau į gimtinę. Kol buvau jauna, gyvenau gerai. Visuose darbuose dirbau tik pusę etato, kitą laiką siūdavau namuose. Taip būdavo labai patogu, auginau vaikus ir dar namie pinigus uždirbdavau. Va dabar tikrai liūdna, nes pensija maža. Už butą mokėti reikia, vaistams taip pat nemažai pinigų išleidžiu. Vasarą dar galima susiversti, o žiemą liūdna. Jei šį sezoną dar už šildymą reiks mokėti gerokai brangiau, nežinau ką reikės daryti. Kai buvo gyvas vyras, dviejų pensijų viskam pakako. Jaunesnė niekada negalvojau apie pensiją, vis su vyru juokaudavome, kad pensijos neteks sulaukti. Mūsų planams išsipildyti nebuvo lemta, esu pensininkė jau beveik dvidešimt metų. Vaikai padėti negali, nes patiems pragyventi reikia. Gerai, kad dar turiu sveikatos ir kartais šį bei tą pasiuvu, taip „prisiduriu“ prie pensijos.
Praeiti metai prabėgo greitai, nes buvo labai daug jubiliejų, džiaugiuosi, kad mane, močiutę, kvietė visi. Užauginau tris dukteris ir sūnų, turiu aštuonis anūkus ir šešis proanūkius. Esu laiminga, kad visiems sekasi gerai.
Petras iš Pašilių kaimo.
Prieš penkis dešimtmečius į Pašilių kaimą atvažiavau gyventi pas žmoną. Kaip sakoma, esu užkurys. Kaip ten patarlė sako – ryte pirmas keliasi užkurys, šuva ir gaidys. Dabar nebe taip blogai man čia, sunku buvo, kol pripratau. Žemaičiai – žmonės karštakošiai, jei tik kas nepatiko, tuojau puola garsiai „rokoutis“. Aukštaičiai ramesni, pirma pagalvoja, paskui pasako. Per tiek metų ir aš pripratau pirmiausiai pagalvoti, bet kartais ne visada pasiseka. Ir valgo aukštaičiai ne tą, ką žemaičiai. Mes mėgstame blynus su kastiniu, bulvinius kukulaičius su grietinės ir varškės padažu, o čia tik mėsa ir mėsa, kaip vilkai.
Mano mama gamindavo pusryčius, pietus ir vakarienę, valgydavome visa šeima kartu. Šioje šeimoje visi visada valgė kada norėjo ir ką rado šaldytuve. Uošvienė ir žmona gamindavo tik savaitgaliais ir tai ne visada, negaliu jų minėti blogu žodžiu, nes abi guli smėlio kalnelyje. Sunku man vienam, vaikai gyvena užsienyje, retai kada atvažiuoja. Kai nusibosta kaime, atvažiuoju į Anykščius po parduotuves pavaikščioti, į bažnytėlę nueinu, su Dievuliu pasikalbu. Padėkoju Dievuliui už sveikatą, kurios jis man tikrai nepagailėjo. Jau greit aštuoniasdešimtmetį švęsiu, o bulvių maišą su viena ranka lengvai ant kupros užsimetu.
Kai atvažiavau, Pašilių kaimas tada priklausė tuometiniam „Černiachovskio“ kolūkiui, kuriam vadovavo Tomilinas. Darbo turėjome visi, Pašiliuose buvo pradinė mokykla, parduotuvė, vėliau autoservisas. Kitoje kelio pusėje stovėjo kolūkio sandėliai ir grūdų džiovykla. Kaimas buvo jaunas, kolūkiečiai statėsi namus, kūrė savo gyvenimą. O kas liko dabar? Vien seniai pensininkai. Jaunimas išvyko gyventi į miestus ar uždarbiauti į užsienį. Miršta ir sensta visi Lietuvos kaimai, nes juose nėra darbo ir nesimato jokios ateities perspektyvos. Net graudu žiūrėti, kaip buvę nauji namai sensta kartu su jų gyventojais. Kur dar moteriškės stipresnės, ten ir vasarą darželiai žydi, ir daržovių vagos nuravėtos. Kiti namai baigia apaugti kiečiais, nes nebėra kam tvarkyti jų aplinkos. Kas liks kaime, kai išmirsime mes, senoliai?..
Kotryna Sriubaitė-Eletje iš Kauno
Esu jau labai garbaus amžiaus, ruošiuosi kelionei pas Dievulį, todėl lankau visų artimųjų kapus, uždegu žvakelę ir amžinai atsisveikinu su jais. Prieš mirtį dar norėjau pagyventi gimtinėje, todėl prieš porą metų atvykau į Kauną. Mano tėvai kilę iš Anykščių rajono, prieš karą su šeima pasitraukėme į Vakarus, apkeliavome vos ne pusę pasaulio, o po karo įsikūrėme Prancūzijoje netoli Liono miesto. Visą gyvenimą labai norėjau šokti, ir man pasisekė. Liono mieste susitikau su viena prancūzaite, kuri mane pakvietė į šokių trupę, kurioje prašokau daugiau nei du dešimtmečius. Taip norėjau šokti, kad atsisakiau net pažinti motinystės jausmą, vėliau, kai jau vyresniame amžiuje norėjau pagimdyti, iš to nieko nebeišėjo. Ištekėjau už labai gero vyro, kuris mane palaikė ir suprato. Aš ir į Lietuvą atvykau tik jam mirus. Va, matot, gimtosios kalbos neužmiršau per tiek metų, kalbu beveik be jokio akcento. Su šokių trupe daug keliavome, aplankėme begalę miestų, bet į Lietuvą neteko atvykti, nes mūsų į tuometinę tarybų sąjungą niekas neįsileido, nebuvome pasaulinio garso šokėjos.
Keliaujant po pasaulį teko bendrauti su daugelio tautų atstovais. Visur pasitaikydavo ir gerų žmonių, ir blogų. Dažniausiai mane supdavo geri ir linksmi žmonės, nes pati visą gyvenimą esu optimistė, Net dabar senatvei nepasiduodu, kol galiu, keliauju. Kai visai nebeturėsiu jėgų, kelsiuosi gyventi į senelių namus, nes Lietuvoje giminių jokių neturiu. Visi iškeliavę amžinybėn arba gyvena tolimose šalyse.
Kažkada galvojau, kad atvykusi į Lietuvą parsigabensiu į tėvynę tėvų palaikus ir paguldysiu Anykščių kapuose. Dabar tos minties atsisakiau, nes mano amžius jau neleidžia to padaryti. Tegu ilsisi ramybėje Prancūzijos žemėje, tikiuosi juos sutikti danguje. Štai, atvažiavo mano autobusas. Sėkmės jums, anykštėnams, manau, daugiau neatvyksiu į šį miestą. O ir veikti nebėra ką, paskutinę pagarbą atidaviau, su visais atsisveikinau. Tiesa, norėčiau padėkoti Anykščių taksistui, kuris mane vežiojo po miestą, laukė manęs prie kapinių, padėjo ieškoti kapų. Gerai, kad pasitaikė mandagus ir paslaugus, labai pamalonino garbaus amžiau moteriškę. Tesaugo jus visus Aukščiausias.
Kalbėjosi Dalina RUPINSKIENĖ
Šaltinis: Nyksciai
