O pretekstas tokiam klausimui kilti buvo du nuotraukų albumai.
Vienas jų – su geros odos viršeliais. Tokių jauniausioji karta turbūt nė neregėjusi. O jeigu jį po nosimi ir pakištų promočiutė ar prosenelis, tai būtų toks išbandymas, tokia nuobodybė su nepažįstamų žmonių portretais, buitinėmis scenomis ar grupinėmis nuotraukomis, kur toji promočiutė ar prosenelis fotografuoti darželio, mokyklos baigimo ir kitoms progomis.
Siuntinį su rūpestingai supakuotais kartoninėje dėžėje albumais gavau iš Vilniaus nuo man visiškai nepažįstamo pono Petro Bartkaus.
Empatijos reikaliukai
Kai tas p. Petras paskambino kalėdiniu periodu, nė kiek nenustebau. Juk mano profesija tokia, kad tarnybinio telefono numeriu dėl pačių įvairiausių reikalų esu pasiekiama bet kam kad ir iš kokios Tasmanijos ar net Aliaskos. Pasitaikė, nors ten pažįstamų ir neturiu. Žmonėms kažkas rūpėjo paklausti ar išsiaiškinti. Kuo galėjau, tuo padėjau. Dažniausiai patarimais, kur reiktų kreiptis.
Ponas Petras skambino ir klausė, ar galėtų man išsiųsti du nuotraukų albumus, kurie priklausė mūsų klasės auklėtojai 4-ojoje vidurinėje. Vienas jų – su mano klasiokais, o kitas – su kažkurios tos pačios mokyklos vyresnėliais. Tie albumai p. Petrui kažkokiu būdu atiteko po mūsų auklėtojos mirties.
„Į šiukšlių konteinerį išmesti rankos nekyla, laužo kurti širdis neleidžia. O jums gal būtų įdomu“, – savo rūpesčio priežastis aiškino man nepažįstamas ponas.
Nors tokį abiturientų išleistuvių proga suklijuotą nuotraukų albumą turiu ir pati (buvo tokia mada), bet empatiškai žmogų supratau. Na, prabudo ir žurnalistinis smalsumas – ką į tą albumą dar klijavo mūsų auklėtoja, kai mes išskridome iš jos akiračio.
Padorumo rūpesčio kamuojamam nepažįstamajam padiktavau adresą. Ir štai, prabėgus geram laiko kavalkui – karantinai, tuos albumus gavau.
Pranešime apie siuntinį buvo nurodytas svoris – 3 500 g. Toks yra žmogaus padorumo svoris, – pagalvojau.
Siuntą parsinešusi nepuoliau smalsumo kamuojama išpakuoti. Apie albumus pranešiau klasės draugams. Kavinukėje susirinkome išpakuoti drauge. Juk ten turėjo būti mūsų buvusio mokyklinio gyvenimo atšvaitai – su mėgtais ir nekęstais mokytojais, su ekskursijomis ir nuotraukomis prie visai baigiančios nunykti 4-osios vidurinės mokyklos.
Viską išpakavę radome, klegėjome. Ir aš pati radau nuotraukų, kurių nebuvau mačiusi. Dabar iškilo mano pačios padorumo svorio reikalai…
Kaip aš pati pasielgsiu?
Mano gyvenimo saulutė jau vakarop. Net jeigu turėčiau įpėdinių, ar jiems būtų įdomūs kažkokių nepažįstamų tetų ir dėdžių atvaizdai sunkiasvoriuose albumuose? Tuo labiau kai tų įpėdinių nėra. Klasiokų susibėgime bandžiau „prakišti“ tuos albumus klasės draugams, kurie turi nuosavas valdas ir jose galėtų susikurti laužą…
Padorūs, nė vienas tokios atsakomybės nesiėmė. O man liko galvosūkis – kaip aš pati su jais ir kitais albumais, paveldėtais iš tėvų, pasielgsiu. O juk privalėsiu priimti sprendimą. Kokį – dar nežinau…
Turtelis, skraidęs pro daugiabučio langą
Kažkaip labai vizualiai smegeninėje yra nusėdęs dabar jau šviesaus atminimo vaikystės draugės pasakojimas. Ją labai sukrėtė kažkokios pasimirusios močiutės pro daugiabučio langus skraidinamas turtelis.
Kadangi pati to vaizdo nemačiau, smegeninėje sukosi filmukas: vėjo pustomi ar lietaus merkiami sijonai, nušleivoti ar tvarkingi batai, gal ir panašūs, kaip čia minėti, nuotraukų albumai su pažirstančiomis skrydyje nuotraukomis… Ar tokiais „filmukais“ turi baigtis žmogaus gyvenimas?
Manau, tai žmonių padorumo klausimas. Tegu visai ne globalinis – lokalinis žmonių padorumo išbandymas.
…pono Petro padorumas tesvėrė pusketvirto kilogramo.
