Taigi savo tyrime, kurio rezultatai paskelbti žurnale „Nature Communications“, mokslininkai lygino 165 m. Romą ir 2 m. Haną. Tai buvo atitinkamai kiekvienos valstybės didžiausio klestėjimo laikotarpiai.
Kadangi tuometinės ir šiuolaikinės ekonomikos struktūra labai skiriasi, mokslininkai kaip atskaitos tašką ėmė 333 kg kviečių.
Tai sąlyginis „pragyvenimo minimumas“, kurį nustatant atsižvelgiama į to meto žmogui per metus reikalingą fizinį maisto kiekį (250 kg) ir kviečių kiekį, atitinkantį to meto žmogui reikalingų ne maisto produktų kainą.
Remdamiesi išlikusiais dokumentais, mokslininkai apskaičiavo, kad BVP vienam gyventojui senovės Romoje atitiko 750 kg kviečių, t. y. buvo 2,25 karto didesnis už įprastinį pragyvenimo lygį.
Hanų imperijoje padėtis buvo šiek tiek blogesnė, bet ne daug. Vidutinis BVP vienam gyventojui ten sudarė sąlyginius 626 kg kviečių per metus, t. y. 1,88 karto viršijo „pragyvenimo minimumą“.
Tačiau BVP vienam gyventojui nėra pajamų dydis, o tik visos ekonomikos efektyvumo rodiklis.
Atskiroje lentelėje tyrimo autoriai tiksliai nurodė tam tikrų gyventojų sluoksnių pajamas, įvertintas „pragyvenimo minimumu“.
Taigi didžioji dalis Romos gyventojų (apie 70 %) uždirbo apie 1,34-1,88 „pragyvenimo minimumo“ (446-626 kg kviečių per metus).
Hanos imperijoje didžiausia gyventojų grupė (apie 75 %) uždirbo apie 1,03-1,44 „pragyvenimo minimumo“ (342-479 kg kviečių per metus).
Kitas klausimas – kaip dviejų tūkstančių metų senumo „pragyvenimo užmokestį“ paversti šiuolaikiniais pinigais. Tyrimo autoriai jį prilygino JAV gyventojo fizinio išgyvenimo kainai 1990 m. kainomis – tai yra 400 JAV dolerių per mėnesį.
Vadinasi, 1990 m. JAV kainomis vidutinis romėnas uždirbdavo 536-752 dolerius per mėnesį. O Hanos imperijos gyventojas uždirbdavo 412-576 dolerius per mėnesį.
Šaltinis: unian.net
