Mums taip dažnai šito linki, kad visiškai susipainiojome ir realiai visą gyvenimą ieškome tokio žmogaus – padarysiančio mus laimingais. Nors tas žmogus gyvena su mumis nuo pat gimimo ir gyvens iki mirties – tai mes patys. Tik tu pats gali padaryti save laimingu ir niekas daugiau.
Argi protinga patikėti tokią milžinišką atsakomybę – nuosavą laimę kam nors kitam? Bet kuris žmogus gali apsisukti ir išeiti, persigalvoti, pasikeisti, išsikraustyti į kitą miestą, įsimylėti kitą. Ir turi tam pilną teisę. Jis neatsakingas už jūsų laimę, tik už savo.
O jūs įsivaizduojate, kokią naštą tempia tasai, kuris atseit turi padarytu jus laimingais? Žingsnis kairėn, žingsnis dešinėn – sušaudymas.
Be galo sunku gyventi santykiuose, kur iš tavęs reikalauja, jog atitiktum svetimas fantazijas apie svetimą laimę.
Nelaimingo žmogaus širdį galima palyginti su milžiniška žiojėjančia bedugne – kiek ten įmesi meilės, dėmesio ar išoriškos laimės, bedugnė niekada neužsipildys.
Kitas žmogus, kurio jums neva labai reikia – tai laimės iliuzija, viso labo skubi laikina pagalba. Kai tik ji pasibaigs, bedugnė tuštuma vėl save primins. Vienam bus nepakeliama. Ir žinote, kodėl? Todėl, kad jūsų viduje – tuščia. Jums neįdomu su pačiu savimi. O tai ir yra tikroji vienatvė.
Ir jūs pulsite ieškoti sekančios išoriškos meilės “dozės”. Sekančio žmogaus savo “laimei”. Tas žmogus jums iš tikrųjų ne kas kita, kaip ramentas. Pakanka jį išmušti jums iš rankų – nukrisite ir negalėsite atsistoti.
Kol patys neužpildysite savo vidinės tuštumos meile pačiam sau, pasauliui, žmonėms, susidomėjimu gyvenimu, troškimu ne tik imti, bet ir pačiam duoti, niekas negalės jos užpildyti.
Kai jums blogai, įsivaizduokite, kad skęstate. Nuo ko tokioje situacijoje labiausiai priklauso jūsų gyvybė? Žinoma, nuo jūsų pačių. Jūs galite pasiduoti ir daugiau nebandyti išplaukti, o galite už savo gyvenimą pakovoti.
