Mes, kurklietės, pamačiusiosios kokias grožybes atsivežė mūsų mokytoja Audronė Kreizienė, greit pasiraitojome rankoves ir nusiteikėm sukurti ne ką prastesnius darbelius.
„Ėėėė….neeee….taip greitai nieko nebus“, – mūsų įkarštį kiek nuramino mokytoja. Pradėjom nuo pačio paprasčiausio darbelio – Angeliuko. Ne, ne to į mažą lėlytę panašaus, o plokščio ir ne tokio puošnaus. Vėrėm, kišom, tvirtinom, rišom tuos mažučius karoliukus. Jie neklausė mūsų rankų: slydo, bėgo, riedėjo… Vielutė, su kuria tvirtinom tuos nenaudėlius, sugebėdavo pačiu netikėčiausiu būdu susiraityti.
Kartais taip norėjose viską mesti, bet pažvelgi į kitas plušančias moteris ir vėl, prikandus liežuvį, tęsi darbą. Jei ne mokytoja Audronė, kurios miklios rankos visad padėdavo išspręsti kilusias problemas, tikrai nebūtumėm taip greitai susisukusios. Tik 90 minučių. Gal kam atrodo ilgas laiko tarpas, bet pabandykit patys. Kai kurios išvis pirmą kartą tokia veikla užsiėmė. Po kurio laiko mums jau atrodė, kad praėjo tik kelios akimirkos smagaus ir daug kruopštumo reikalaujančio darbo.
Bet apie ką čia aš. Mes tai mes, o vadovė. Sunku patikėti, kad ši moteris beveik akla. Nejučiomis sukirbėjo mintys: „Na ir ko mums trūksta, kad dažnai skundžiamės gyvenimu? Mes juk tokie turtingi. Turim regą, kojas, rankas, klausą, galim justi skonį ir kvapą, o vis tiek sugebam dejuoti, kad sunku. Gal atėjo laikas pasimokyti gyventi iš tų, kuriems likimas skyrė išbandymus?“
Ačiū Jums Audrone Kreiziene, kad savo pavyzdžiu parodėt kaip reikia elgtis ir ko gali pasiekti žmogus, kai labai to nori.
Giedrė Steponėnienė
Šaltinis: Nyksciai
