Etiketo specialistė Indrė Sapagovaitė-Briedelienė sako, kad konkrečių etiketo taisyklių, kurios būtų apie kalbą – beveik nėra. Tačiau yra keletas atskirų etiketo sričių, kuriose svarbu, ar taisyklingai vartojama lietuvių kalba. Viena iš jų – elektroninių laiškų rašymas. „Būtent laiškuose atsispindi mūsų kalbos kultūra, gramatika, žodynas ir t. t. Tai yra viena iš svarbiausių sričių, kurias tikrai verta išmanyti, nes elektroninius laiškus mes rašome kiekvienas, nesvarbu, kokioje srityje dirbame. Rašydami laiškus save reprezentuojame lygiai taip pat, kaip ir bendraudami gyvai“, – akcentuoja pašnekovė.
Kita dalis yra bendravimo etiketas, kai su žmonėmis bendraujame tiesiogiai: tiek kalbėdami telefonu, tiek susitikę gyvai ar nuotoliniu būdu. „Ir tai, kaip kalbame ar ką sakome – taip pat yra mūsų įvaizdžio dalis. Tad šios sritys yra svarbiausios, kuriose kalba yra ypač svarbi“, – kalbėjo I. Sapagovaitė-Briedelienė.
Taisyklinga elektroninių laiškų struktūra
Rašant elektroninį laišką, pirmiausia reikia žinoti, kam jį rašome ir su kuo bendraujame. „Etiketo taisyklių taikymas ne tik laiškuose, bet ir visose kitose srityse labai priklauso nuo situacijos. Todėl reikia labai sąmoningai įvertinti, su kuo bendraujame. Būtent pagal tai galime nuspręsti, ar turime jį rašyti pagal visas etiketo taisykles, ar vis dėlto galime rašyti šiek tiek laisviau. Juk yra didžiulis skirtumas, kai laišką rašome pirmą kartą potencialiam klientui, ir kai rašome savo artimam žmogui“, – pasakojo etiketo specialistė, pridurdama, kad visada verta išmanyti maksimumą, kad žinotumėme, kur ir kada savo kartelę galime nuleisti.
Anot pokalbininkės, taisyklinga laiško struktūra prasideda nuo temos laukelio. „Tačiau būtent šią eilutę žmonės nuvertina, parašydami joje tik vieną žodį arba nenaudodami lietuviškų raidžių. Elektroninio laiško temos pavadinimo laukelyje turėtų būti koncentruotai paaiškinta, apie ką jame bus rašoma. Žinoma, nereikia į šį laukelį surašyti penkių sakinių pastraipos. Jeigu tai yra kvietimas į kokį nors renginį, tai taip ir turi būti nurodyta: kvietimas į renginį, nurodant jo pavadinimą, laiką ir vietą“, – teigė I. Sapagovaitė-Briedelienė.
Natūralu, kad, atsidarius elektroninį laišką, pirmieji žodžiai turėtų būti pasisveikinimo. Rašydami laišką dažniausiai sveikinamės su vienu žmogumi, todėl geriau vengti žodžio „Sveiki“ ir jį pakeisti į „Laba diena“, „Labas rytas“ ar „Labas vakaras“, – patarė ekspertė.
Etiketo specialistė Indrė Sapagovaitė-Briedelienė
„Vėliau, po pasisveikinimo, prieiname prie kreipinio. O kokį kreipinį reikėtų vartoti, taip pat labai priklauso nuo laiško gavėjo. Jeigu laiškas yra labai oficialus, mandagus kreipinys su papildoma pagarbos išraiška turėtų būti „ponia“, „ponas“ arba „gerbiamas“, „gerbiama“, po kurio rašomas žmogaus vardas ir pavardė. Tačiau reikia nepamiršti, jog tokie kreipiniai vartojami rečiau ir tais atvejais, kai kreipiamasi į žmogų oficialiu tikslu: į valstybinėse institucijose, akademinėje aplinkoje dirbančius asmenis ir t. t. Jeigu laiškas yra mažiau oficialus, po pasisveikinimo užtenka kreiptis tiesiog vardu“, – kalbėjo I. Sapagovaitė-Briedelienė.
Tačiau, anot pašnekovės, jeigu rašome laišką akademinėje srityje dirbančiam asmeniui, itin svarbu atkreipti dėmesį į keletą papildomų detalių. „Jeigu yra kreipiamasi „Laba diena, gerbiamas Profesoriau“ nepaminint vardo ir pavardės, tada žodis „Profesoriau“ turi būti rašomas iš didžiosios raidės. Jeigu rašysime „gerbiamas profesoriau…“ ir toliau rašysime jo vardą ir pavardę, tokiu atveju žodis „profesoriau“ jau bus rašomas iš mažosios raidės. O kreipinį „gerbiamas (-a)“ jau galima trumpinti ir rašyti „gerb.“. Prieš vardą ir pavardę taip pat galime rašyti mokslinių laipsnių sutrumpinimus: pvz.: doc., dr., prof.“, – elektroninių laiškų rašymo etiketo taisykles vardijo pokalbininkė.
Kreipinys išskiriamas kableliais ir po jo pirmoji laiško pastraipa turi būti pradedama mažąja raide. „Tačiau jeigu kreipinys baigiasi šauktuku, tada pirmoji pastraipa jau turi būti rašoma iš didžiosios raidės. Šioje vietoje daugelis daro klaidą, nes po kreipinio, pasibaigiančio kableliu, pirmąją pastraipą pradeda rašyti didžiąja raide. Tai yra „atsinešta“ iš anglų kalbos, kur taisyklinga laiško rašyba po kreipinio yra pradedama didžiąja raide.
Svarbu pabrėžti, kad pirmuosiuose sakiniuose turėtų būti pateikta koncentruota informacija, nurodanti, apie ką bus šis laiškas. Jeigu tai yra ne pirmasis laiškas, o atsakymas į jau anksčiau gautą laišką, pirmiausia reikėtų padėkoti už pirmąjį, už jame suteiktą informaciją, pvz.: „Dėkoju už Jūsų atsakymus, siunčiu savuosius.“ O pats laiškas neturėtų būti ilgesnis kaip 2-3 pastraipos. Toks teksto kiekis būtų idealus, nes šiais laikais įvairių elektroninių laiškų kiekvienas iš mūsų gauname labai daug ir retai kas mėgsta ir turi laiko skaityti ilgus tekstus. Todėl labai svarbu juos rašyti labai apgalvotai ir koncentruotai, išskiriant punktais arba sunumeruojant svarbiausius dalykus. Žinoma, būna laiškų, kurie turi būti ilgi. Tokiais atvejais geriausia į pirmus kelis sakinius surašyti trumpą santrauką ir po to jau parašyti visą pasakojimą, paaiškinimą ar pan. Svarbiausia, kad žmogus, atsidaręs laišką, per kuo trumpesnį laiką pamatytų svarbiausią informaciją. Tai yra gero laiško bruožas“, – akcentavo I. Sapagovaitė-Briedelienė.
Etiketo specialistė teigia, kad rašant laiškus tekste reikėtų vengti žodžių sutrumpinimų. Ypač tada, kai laiške yra naudojami tam tikros darbo srities terminai. „Reikėtų pasistengti, kad žmogui, skaitysiančiam laišką, būtų aišku, apie ką kalbama, nes, natūralu, kad tokie sutrumpinimai gali būti ne visiems suprantami“, – pasakojo pašnekovė.
I. Sapagovaitė-Briedelienė sako, kad laiškas turėtų būti baigiamas sakiniu, kuris nurodytų, ko yra tikimasi iš asmens, pvz.:„Lauksiu Jūsų komentarų (atsakymų)“ ir t. t.
„Laiškas baigiamas parašu. Oficialiuose laiškuose mes esame įpratę rašyti „Pagarbiai“. Šioje vietoje atkreiptinas dėmesys, kad po šio žodžio kablelio dėti nereikia. Paskui rašomas vardas pavardė, pareigos ir, žinoma, įmonės, kurioje dirbama, informacija“, – kalbėjo ekspertė.
Rašant elektroninius laiškus ne mažiau svarbus aspektas yra priedai ir jų pavadinimai. I. Sapagovaitės-Briedelienės teigimu, vertėtų nepatingėti pervadinti visus siunčiamus priedus, dokumentus, nuotraukas ar pan. Tokiu būdu žmogui, kuris gaus jūsų siunčiamą laišką, bus lengviau rasti reikalingą informaciją.
„Labai svarbu yra gramatinės klaidos. Šito tikrai reikėtų vengti elektroniniuose laiškuose ir prieš išsiunčiant laišką dar kartą atidžiai pasitikrinti, perskaityti jį garsiai ir pažiūrėti, ar laiško tonas neskamba grubiai ar nemandagiai. Kai rašome, galvoje galime turėti vienaip skambančią mintį, tačiau kitas žmogus skaitydamas gali perskaityti visiškai kitokiu tonu tai, ką mes norėjome pasakyti. Laiškas yra mūsų įvaizdžio dalis. Jį gavęs žmogus visada susidaro savo nuomonę ir susikuria pirmą įspūdį apie mus. Todėl kaskart, rašant ir prieš išsiunčiant laišką asmeniui, verta pagalvoti, kaip jis parašytas“, – pabrėžė pokalbininkė.
Ar natūralų ir laisvą bendravimą galime laikyti etišku?
Apie žmogų daug pasako ne tik elektroninių laiškų struktūra ir gero tono juose laikymasis. Ne mažiau svarbu yra ir tiesioginio bendravimo manieros, kalbos kultūra ir etiketo išlaikymas. Tačiau vis dažniau tenka girdėti, kad net didelių įmonių vadovai, lektoriai ir įvairių sričių pranešėjai stengiasi palaikyti kuo natūralesnį bendravimą net oficialiuose renginiuose, tokiu būdu bandydami sumažinti atstumą tarp besiklausančiųjų ir stengdamiesi sukurti jaukią ir neįpareigojančią, laisvą atmosferą. Ir panašu, kad šiai tendencijai ypač pritaria jauni žmonės. Tačiau ar tikrai galima visur kalbėti taip, kaip kalbame su draugais ar artimiausiais žmonėmis?
Kalbininkė, Vilniaus universiteto dėstytoja doc. dr. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė įsitikinusi, kad vis dėlto reikėtų stengtis išlaikyti oficialiąją kalbą. „Šį mano įsitikinimą iliustruotų pavyzdys iš diskusijų su studentais. Greta kitų dalykų Vilniaus universitete dėstau medicinos specialybės kalbą pirmakursiams. Semestro pradžioje nemažai diskutuojame apie tai, kas yra standartinė kalba, kas apskritai yra lietuvių kalba, kokios yra vadinamosios lietuvių kalbos sudedamosios dalys ir pan. Dažnai paaiškėja, kad mes dar nelabai suvokiame, kas yra lietuvių kalba (kas ją sudaro) ar standartinė kalba, koks valstybinės ir standartinės lietuvių kalbos santykis, kur yra dialektų vieta. Tačiau laisvas kalbėjimas visada išskiriamas pirmiausiai: jaunieji kolegos kalbėjimą „kaip nori ir kada nori“ motyvuoja savo asmens laisve teigdami, kad niekas negali jiems uždrausti ir nurodyti, kur ir kaip reikia kalbėti.
Visgi aš linkusi eksperimentuoti. Išklausiusi visų nuomonių, tą pačią situaciją parodau iš šiek tiek kitos perspektyvos: paprašau įsivaizduoti mane, auditorijoje vedančią paskaitą ir kalbančią taip, kaip noriu, kaip kalbu namuose su savo artimiausiais žmonėmis (kalbėdama su tėvais tikrai net nepastebėdama vartoju daug dialektizmų, su draugais – daugiau šnekamosios kalbos elementų). Studentų reakcija į tokią įsivaizduojamąją situaciją paprastai būna vienoda – jie labai nustemba, nes net nebuvo apie tai pagalvoję. Į mano kitą klausimą „Ar jaustumėtės patogiai, jei aš kalbėčiau taip, kaip noriu?“ jie vienareikšmiškai atsako neigiamai – „Ne, dėstytoja, jūs negalite kalbėti taip, kaip norite“, – pasakojo G. Judžentytė-Šinkūnienė.
Daugiau nei dešimtmetį su pirmakursiais studentais dirbdama pašnekovė sako pastebėjusi, kad ką tik studijas pradėję jaunuoliai akademinės kalbos dar nėra įvaldę. „Todėl greta kitų dalykų per seminarus praktikuojamės sakyti viešąsias kalbas, kurios turi atitikti tokio pobūdžio darbams keliamus reikalavimus. Atsiskaitymus sudaro dvi dalys – viešosios kalbos pasirinkta tema pristatymas ir diskusija, kai auditorijoje sėdintys studentai gali uždavinėti klausimus viešąją kalbą pristačiusiam studentui. Tada labai greitai galima išgirsti vienokią kalbos manierą kalbant viešai ir visiškai kitokią, kai studentas atsakinėja į jam užduotus kolegų klausimus. Būna akivaizdu, kad akademinės kalbos jie dar nėra įsisavinę ir tai nėra jų kasdieninė kalba. Bet būtent šios kalbos mes ir mokome universitete. Vėliau studentai ir patys pripažįsta, kad jų kalba studijuojant keičiasi. Todėl natūralu, kad būdami akademinėje aplinkoje turime ir savo akademinę kalbą“, – teigė mokslininkė.
„Tačiau čia dažnai išlenda stereotipas, kad etiketas tolygus atstumo tarp žmonių palaikymui, griežtų etiketo taisyklių laikymuisi ir t. t. Taip nėra. Nes net bendraujant laisvai galima lygiai taip pat laikytis tų pačių etiketo taisyklių. Etikete svarbus nepakeičiamasis trejetas – „Laba diena“, „Ačiū, prašau“ ir „Atsiprašau“. Lietuvių kultūroje mes mėgstame nudelbti akis į žemę, burbėti sau po nosimi, nematyti kitų žmonių, nebendrauti su nepažįstamaisiais, nekalbinti jų ir t. t. Tačiau tai ir yra etiketas – kuo mus supantys žmonės jaučiasi geriau ir maloniau, vadinasi, tuo labiau esame etiški. Tiek etiketo, tiek šio naujojo judėjimo, kai bandoma atsikratyti tarpusavio bendravimo suvaržymų, tikslas yra vienas ir tas pats – skatinti žmones nejausti įtampos“, – įsitikinusi etiketo ekspertė.
Tačiau pašnekovė įsitikinusi, kad net ir bendraujant laisvai, kalbą filtruoti vis tiek yra būtina. „Nesakau, kad 100 procentų su visais ir visada, bet vėlgi, įvertinant situaciją, su kuo mes bendraujame. Ypač tai yra svarbu tada, kai kalbame su žmonėmis pirmą kartą ir nieko apie juos nežinome. Todėl viskas, ką mes pasakome, turėtų būti sąmoninga, mandagu, be visokiausių neetiškų klausimų ar juo labiau keiksmažodžių ir t. t. Kalba turi būti kuo švaresnė. Kai jau pradedame geriau vienas kitą pažinti, natūralu, kad galime pradėti jau šiek tiek laisvinti savo kalbą, įterpti daugiau pokštų ir t. t. Šiltas ir jaukus bendravimas yra akcentuojamas visose etiketo taisyklėse. Nes toks etiketo tikslas ir yra: kuo greičiau su kitu žmogumi surasti sąlyčio taškų ir palaikyti tolimesnį gerą artimą ryšį“, – kalbėjo I. Sapagovaitė-Briedelienė.
O tai, pasak etiketo ekspertės, yra pasiekiama tada, kai mokame klausytis, sukoncentruoti dėmesį į žmogų, su kuriuo bendraujame, palaikome akių kontaktą ir kontroliuojame savo kūno kalbą pokalbio metu.
Tačiau ar etiketo taisyklės tikrai yra reikalingos kiekvienam iš mūsų? Pokalbininkė teigia, kad nebūtina visiems visapusiškai išmanyti etiketo ir jo taisyklių, tačiau bazinių pagrindų turėjimas tikrai gali praversti. „Galbūt kai žmonės nežino, kaip etiketą galima panaudoti kasdienybėje, gali pasirodyti, kad jis niekam nereikalingas. Bet kai tas žinojimas atsiranda ir elementarios etiketo taisyklės besipraktikuojant yra pradedamos taikyti net artimiausioje aplinkoje, bendraujant su savais žmonėmis, pamatome, kiek daug šios srities pagrindų žinojimas mums gali padėti“, – įsitikinusi I. Sapagovaitė-Briedelienė.
Ekspertės teigimu, etiketas ir bent jau minimalių jo taisyklių laikymasis reiškia dažnesnį galvojimą apie kitus žmones. „Ir netgi tie žmonės, kurie sako, kad neišmano etiketo, jie vis tiek kažkokią jo dalį taiko savo kasdieniame gyvenime net patys to nežinodami. Kiekvienas iš mūsų susiduria su kasdienėmis situacijomis, kuriose tam tikras etiketo taisykles visada naudojame“, – pasakojo pašnekovė.
Straipsnis remiamas Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pagal Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programą.
