Žydas Engelis, garsiausios Vokietijos kepyklos savininkas, dažnai sakydavo: „Žinote, kodėl šiandien esu gyvas? Buvau dar paauglys, kai Vokietijoje naciai negailestingai žudė žydus. Naciai traukiniais mus išvežė į Aušvicą. Naktį vagonuose tvyrojo mirtinas šaltis. Mus ten paliko daugybei dienų be maisto ir lovų, taigi ir be galimybės sušilti. Pro visur skverbėsi sniegas. Šaltas vėjas kas sekundę šaldė mūsų skruostus. Tomis baisiomis naktimis mūsų buvo šimtai žmonių. Šalia manęs buvo pagyvenęs žydas, kurį mano mieste visi labai mylėjo. Jis be perstojo drebėjo ir atrodė siaubingai. Apėmiau jį savo rankomis. Stipriai apkabinau, kad suteikčiau bent kažkiek šilumos. Tryniau jam rankas, kojas, veidą, kaklą. Aš meldžiau jo gyventi. Drąsinau jį. Tokiu būdu visą naktį šildžiau tą žmogų. Pats buvau pavargęs ir sušalęs. Pirštai sustingo, bet nenustojau trinti to žmogaus kūno, kad jis sušiltų.
Taip praėjo daug valandų. Pagaliau atėjo rytas, pradėjo šviesti saulė. Apsižvalgiau, kad pamatyčiau kitus žmones. Mano didžiausiam siaubui, viskas, ką mačiau, tebuvo sustingę lavonai. Viskas, ką girdėjau, buvo mirtina tyla. Ta šalta naktis juos visus pražudė. Išlikome tik mes – aš ir senis. Senis išgyveno, nes neleidau jam sušalti, o aš išgyvenau, nes jį šildžiau.
Ar leisi man pasidalinti išlikimo šiame pasaulyje paslaptimi? Kai sušildysi kitų širdis, tada sušilsi ir tu. Kai palaikai, stiprini ir įkvėpi kitus, tada ir pats gauni palaikymo, stiprybės bei įkvėpimo.
