Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena – kasmet mums primena, kad žodis gali būti galingesnis už ginklą. Ir kad už kiekvieno atspausdinto puslapio slypi ne tik rašalas ir popierius, bet ir žmonių rankos, širdys bei atsidavimas. Anykščių spaustuvės istorija – kaip tik tokia: nedaugiažodė, bet iškalbinga. Ji pasakoja apie tylų pasiaukojimą, apie meilę žodžiui ir kraštui, apie laiką, kai spauda buvo ne tik informacijos šaltinis, bet ir tautos stuburas.
Viskas prasidėjo 1949-aisiais, kai Anykščiuose įkurta spaustuvė tapo tarsi krašto plakančia širdimi. Tarp spausdinimo mašinų dūzgesio ir švino kvapo gimė „Kolektyvinis darbas“ – laikraštis, tapęs tikra kasdienybės kronika. Nuo kolūkiečių pasiekimų iki kultūrinių renginių, nuo mokyklų naujienų iki mažų miestelių džiaugsmų ir rūpesčių – visa tai sugulė į laikraščio puslapius, kurie šiandien verti ne vien archyvo lentynos, bet ir dėmesingo perskaitymo. Poligrafinė įranga atgabenta iš Vilniaus, Panevėžio.
Spaustuvė – tai ne tik technika. Tai žmonės. Jie nerašė straipsnių, bet jų dėka tekstai virsdavo laikraščiais. Jie nedalyvavo mitinguose, bet tyliai gynė žodžio gyvastį. Tuo metu, kai Lietuvoje spauda buvo griežtai kontroliuojama, Anykščių spaustuvėje dirbę žmonės tapo savotiškais kultūros sargais. Nuo 1950 m. spausdino rajono laikraščiu tapusį „Kolektyvinį darbą“, 1951–1953 m. – ir MTS laikraščius „Už stalininius kolūkius“ (Anykščiai) bei „Kolektyvinis balsas“ (Svėdasai).
1953-iaisiais čia atsirado linotipas – naujas etapas, naujos galimybės. Buvo spausdinami ne tik rajoniniai leidiniai, bet ir kolūkių laikraščiai. Tai buvo epochos atspindys – su visomis jos grimasomis, bet ir tikromis, išgyventomis istorijomis.
Bėgo dešimtmečiai, keitėsi režimai, bet spaustuvė išliko. Nuo 1976 m. ji buvo prijungta prie Panevėžio spaustuvės „Varsa“, nuo 1986-ųjų Anykščiuose laikraštis jau tik renkamas, o spausdinamas Ukmergėje. 1993 m. – dar vienas virsmas: valstybinė spaustuvė tampa AB „Dominantė“. Čia gimsta blankai, atvirukai, smulkūs spaudiniai. Iki pat 2004-ųjų, kai spaustuvė baigė savo kelią.
Bet ar iš tiesų baigė? Ne. Nes jos pėdsakas liko. Senų laikraščių puslapiuose, išblukusiose nuotraukose, žmonių prisiminimuose. Šiandien Anykščių spaudos istorija vėl atgimsta – parodose, edukacijose, interaktyviuose maršrutuose. Tai ne nostalgija. Tai – pagarba. Nes tik suvokę, ką turėjome, galime iš naujo įvertinti tai, ką turime šiandien.
Anykščių spaustuvė – tai simbolis. Simbolis to, kad net mažiausiame miestelyje gali gimti dideli dalykai. Kad tylus darbas gali turėti ilgalaikę reikšmę. Ir kad bendruomenės balsas gali skambėti galingai – jei tik yra kas jį užrašo, išspausdina ir perduoda toliau.
Tad šią dieną verta sustoti. Pavartyti seną laikraštį. Prisiliesti prie švino raidžių. Ir prisiminti: kalba, spauda, žodis – tai ne tik mūsų istorija. Tai – mūsų tapatybė.
Anykščiai Plius
FAKTAI
1988-ųjų pradžioje spaustuvininkams buvo atiduotas gretimas namas Vienybės g. 15 (dabar Kęstučio g.), kuriame pokario metais buvo įsikūrusi laikraščio „Kolektyvinis darbas“ redakcija. Iš senojo spaustuvės pastato ir šio, po rekonstrukcijos liko vienos bendros patalpos. Iš senosios kalvės praktiškai nė žymės nebeliko, o spaustuvininkai 1989-ųjų pabaigoje įsikurė naujose, kiek erdvesnėse patalpose.
Šaltinis: Nyksciai
