Spalio 31-ąją JAV ir daugelis Europos šalių švenčia Heloviną. Šios šventės metu vaikai dėvi kostiumus ir vaikščiodami po namus prašo saldainių, o suaugusieji, taip pat persirengę kostiumais ir užsidėję kaukes, dalyvauja vakarėliuose. Vis labiau Helovinas populiarėja ir Lietuvoje.
Tad Helovino šventė pastaraisiais metais sparčiai įsiveržė į lietuviškų švenčių kaleidoskopą ir panašu, kad artimiausiu metu iš jo tikrai nesitrauks. Nors didžiausią džiaugsmą ruošdamiesi „baisiausiai“ metų dienai / nakčiai jaučia vaikai, tačiau ir suaugusieji vis dažniau nori atitrūkti nuo kasdienybės ir tapti šios šventės dalimi.
Daug kas mano, kad Helovinas – amerikietiška tradicija, bet iš tiesų jo šaknys slypi Europos pagonių ritualuose. Helovino ištakos yra pagoniška keltų šventė – Samhainas. Išvertus iš senovės keltų kalbos, Samhainas reiškia „vasaros pabaiga“.
Šią šventę keltai, gyvenę dabartinėje Airijoje, Škotijoje ir Meno saloje, švęsdavo naktį iš spalio 31 d. į lapkričio 1 d. Vasara baigdavosi spalio 31 dieną, o žiema prasidėdavo lapkričio 1 d. Ši šventė žymėdavo derlingojo sezono pabaigą bei žiemos pradžią. Manoma, kad šios šventės tradicijos siekia priešistorinius laikus, o rašytiniuose šaltiniuose šventė buvo aprašyta prieš tūkstantį metų. Airija iki šiol yra vienintelė pasaulio valstybė, kurioje Helovina yra nacionalinė šventė, o vaikams visą savaitę nereikia eiti į mokyklą.
Žiemos pradžia keltams buvo labai svarbi data. Kadangi šventė siejosi su tamsiojo ir šaltojo metų laiko pradžia, buvo tikima, kad būtent šią naktį riba tarp dvasių pasaulio ir tikrojo pasaulio pasidaro labai plona. Manyta, kad mirusiųjų sielos bei kitos dvasios per Samhainą įžengia į tikrąjį pasaulį ir jame klajoja. Buvo bijoma, kad Samhaino naktį iš namų išėję žmonės susitiks tas sielas. Todėl ir atsirado įprotis dėvėti kaukes – tikėta, kad tada sielos ir dvasios nesugebės atpažinti žmonių. Be to, žmonės prie savo namų durų palikdavo maisto ir kitų dovanų – tikėtasi, kad taip dvasios bus pamalonintos.
Taip pat persirengėliai keltai vaikščiodavo nuo durų iki durų, prašydami maisto – tai buvo svarbi tradicijos dalis. Iš to išsivystė ir dabartinė tradicija vaikščiojant prašyti saldainių, sakant „vaišės arba pokštas“.
Vėliau Helovino tradicijoms įtaką padarė katalikybė. Popiežius Bonifacas IV 609 m. e. metais paskelbė gegužės 13 d. Visų kankinių diena, o popiežius Grigalius III VIII amžiuje pervadino ją Visų šventųjų diena ir perkėlė į lapkričio 1 d. Maždaug IX amžiuje krikščionybė pasiekė keltų kraštus, kur jos tradicijos susiliejo su senaisiais keltų papročiais.
Siekdama kovoti su pagonybe, apie 1000 m. Bažnyčia savo švenčių kalendorių papildė dar viena diena – Vėlinėmis. Jų diena buvo paskirta lapkričio 2 d. Per šią šventę tikintieji turėjo melstis už mirusiuosius.
Dabar daugelis istorikų mano, kad būtent lapkričio pradžioje nutardama minėti Visų Šventųjų dieną ir Vėlines Bažnyčia tikėjosi, kad šventiesiems ir mirusiesiems skirtų dienų pagalba pavyks lengviau į savo pusę pritraukti nenorinčius senųjų papročių atsisakyti pagonis. Jų įprastiems papročiams tiesiog suteiktas krikščioniškas rūbas. Būtent todėl Vėlinės iš pradžių buvo švenčiamos panašiai kaip Samhainas – su didžiuliais laužais, paradais ir persirengimu šventųjų, angelų ir velnių kostiumais.
Šaltinis: Nyksciai
