Archajiškas mitas pasakoja apie tai, kad atskrido deivė paukštė, padėjo kosminį kiaušinį, o šiam suskilus radosi mūsų visata. Iš kosminio kiaušinio išsirito gyvybė, mūsų protėvių gražiai vadinta gyvata.
Margučių marginimas, ridenimas po žemę, daužymas ir valgymas yra ritualinis veiksmas, išlikęs kiekvieno lietuvio pasąmonėje iš laikų, kai pasaulyje dar gyvavo deivės Paukštės kultas.
Spalvų reikšmės
Kiaušinių dažymas – universali tradicija, randama viso pasaulio tautose, tačiau raštai ir su margučiais susijusios tradicijos skiriasi.
Manoma, kad pirmieji margučiai buvo dažomi viena spalva ir skirti dovanoti, tarsi įteikiant pačią gyvybę. Tradicinės kiaušinių marginimo spalvos turi simbolinę ir maginę reikšmę.
Žalia spalva reiškia gyvybę, augaliją, mėlyna simbolizuoja dangų, geltona – saulę, juoda spalva ženklina žemę, raudona – turtus, gyvastį.
Marginimo būdai
Vėliau atsirado kiaušinių marginimo būdai. Populiariausi tradiciniai kiaušinių marginimo būdai – dažymas vašku ir skutinėjimas. Vašku kiaušinius margindavo dažniausiai moterys, o vyrai mieliau skutinėdavo jau nudažytus viena spalva virtus kiaušinius.
Skutinėti margučiai puošiami gyvybės medžio vaizdiniais, paukšteliais, o marginti vašku įvairiais ornamentais, saulutėmis, eglutėmis, žalčiukais, simetriškomis figūromis.
Dar vienas labai paprastas ir dažniausiai naudojamas kiaušinių marginimo būdas yra batika. Kiaušinis apvyniojamas svogūnų lukštais, augalų lapeliais ir žiedeliais, medžiagos gabalėliais, verdamas dažančiame augalų nuovire.
Raštų simbolika
Išmokti marginti vašku – visai nesudėtinga. Tereikia pakaitinti vašką, merkti į jį ant pagaliuko pritvirtintą vinuką ir piešti karštu vašku ant virto kiaušinio. O paskui jį pamerkti į dažus.
Marginant kiaušinius vašku, įdomiausia proceso dalis – raštų kūryba. Mūsų protėviai margučių raštais išreikšdavo savo suvokimą apie mus supantį pasaulį, tikėjimus ir troškimus.
Tradiciniuose margučių raštuose ypač dažnai sutinkamas apskritimo, rato simbolis. Tai amžinybės ir nesibaigiančios gyvybės ciklo ženklas, tai pasaulis ir jo visuma. Taip gali būti vaizduojama saulė ir kiti dangaus šviesuliai, įprasminantys nesibaigiantį pasaulio laiką.
Labai populiarūs simboliai yra svastika ir kryžius. Svastiką dar galime vadinti judančiu kryžiumi – „sukūrėliu“. Svastika yra tai judėjimo, ugnies ir perkūno ženklas, siejamas su keturių pasaulio šalių – šiaurės ir pietų, vakarų ir rytų – suvokimu.
Žmogus save suvokė kaip išorinio pasaulio centrą, nuo kurio ar per kurį kertasi visos pasaulio kryptys. Taip pat per horizontalių ir vertikalių ašių susikirtimą stovintis žmogus save gali suvokti kaip jungtį tarp kosmoso ir žemės.
Margučių raštuose neapsieita be įvairių spiralių, besisukančių pirmyn ir atgal, aukštyn ir žemyn. Spiralės formos dažnai primena S raidę, todėl vadinamos „žalčiukais“. Jos interpretuoja ritmišką dangaus kūnų slinktį ir grįžimą. Kaip ir svastika, spiralės įprasmina judėjimą, kuris yra energijos, gyvybingumo ir evoliucijos ženklas. Juk pats kiaušinis yra suvokiamas kaip gyvybės simbolis, o gyvybė reiškia judėjimą.
Gana dažnai margučiai dekoruojami geometrinėmis formomis: kvadratais, apskritimais, trikampėliais, rombais.
Kvadratas, kaip ir apskritimas, išreiškia tam tikros apribotos erdvės idėją – žmogaus namą ar sodybą. Apribotą ir privačią erdvę galime vadinti pastovumo ir stabilumo ženklu. Trikampėliai ir susijungiantys į rombą du trikampėliai tai kitimo simbolis, kuris reiškia dvi visatą sudarančias opozicines dalis – dangų ir žemę, pasyvų ir aktyvų, moteriškąjį ir vyriškąjį pradus.
Kaip ir kituose liaudies meno dirbiniuose, margučiuose dažnai vaizduojamas pasaulio medis. Dažnai medis vaizduojamas kaip išaugantis iš vazono arba tiesiog iš žemės, šakos spiralės formos, o žiedai tarsi įvairių formų žvaigždės.
Kai kada pasitaiko ir paukščiukai, simbolizuojantys jungtį tarp šio ir anapusinio pasaulių.
Įvairiose kiaušinių marginimo kompozicijose sutinkami ir dangaus kūnai, kurie suvokiami kaip nepasiekiamo bei nepažinto pasaulio dalis.
Saulė – tai pasaulio dvasia, jo šildytoja bei gaivintoja. Pastaroji iš žiemos miego pažadina žemę, javus ir visą augmeniją.
Mėnulis – nakties Viešpats, sezoninių žemdirbystės darbų laiko tvarkytojas, augmenijos prižiūrėtojas, gebantis išvaikyti piktąsias dvasias.
Žvaigždžių raštai buvo suvokiami kaip nakties šviesa.
Įvairūs augalai ir žiedai turėję pagreitinti augmenijos atsiradimą ir augimą, rūtų ir eglių šakelės žadėjo žalią vasarą, o gyvūnai: drugeliai, zuikučiai, gandrai ir kt., skelbė apie atėjusį pavasarį.
