Justė Arlauskaitė-Jazzu: žmogų sužeisti ir sulaužyti yra labai lengva, o ypač žodžiu. Atvira, nuoširdi ir šilta – taip galime apibūdinti ne tik dešimtąją „Skirtingos Spalvos“ laidą, bet ir jos heroję – Justę Arlauskaitę-Jazzu, kuri sutiko viešai pasidalinti meilės ir praradimų istorijomis, pasakojimais apie skaudžiausias gyvenimo akimirkas, psichikos sveikatos sunkumus bei amžiną kelionę į save, kuri atskleidžia, kaip nepaisant visų iššūkių, rasti kelią į šviesą.
Kas gi iš tiesų yra emocinė sveikata? „Skirtingos Spalvos“ iniciatyvos įkūrėjas Dalius Stankevičius laidos pradžioje pamini, kad ši turi daug, ne visada mums patiems žinomų ar suprantamų, dedamųjų. Pora iš jų – meilė sau ir supančios aplinkos pažinimas yra tarsi maža, bet labai svarbi dalis to, ką laikome keliu link emocinės sveikatos gerovės. Lietuvai vis dar esant vienai iš pirmaujančių šalių pagal savižudybių skaičių, D. Stankevičius skatina apie problemas, galinčias mintyse savižudybę nupiešti kaip vienintelę likusią išeitį, kalbėti daug ir garsiai: „Pas kiekvieną, galvojantį apie savižudybę, viduje slypi noras gyventi, tačiau kartais jis gali būti pamirštas, todėl mūsų kaip visuomenės pareiga yra sergančiajam šį norą priminti“.
„Žmonės atneša ir geriausias, ir blogiausias pamokas“, – tai viena iš pirmųjų šios svarbios laidos minčių, kuria pasidalino herojė Justė Arlauskaitė-Jazzu. Kalbėdama apie savo vaikystę, tėvų, artimųjų rodytus pavyzdžius ir kurtus santykius, atlikėja prisiminė, kad visą gyvenimą mėgo stebėti bei analizuoti kitus, todėl visi sutikti žmonės, ir bendrai – visas gyvenimas, žinomai dainininkei yra tarsi pamoka.
Analizuodama ne tik kitus, bet ir save, J. Arlauskaitė atskleidė, ką eidama per gyvenimą ir jo pamokas išmoko apię meilę sau: „Žmogus nesugalvoja iškelti klausimo apie meilę sau, jeigu jis nėra ieškantis žmogus“. Kaip toliau teigia Jazzu – toks savęs pažinimas tai ilgas, bet būtinas kelias, kuriuo ėjimą, pirmiausia, reikėtų pradėti nuo sau duotų pažadų laikymosi.
Laida su Juste Arlauskaite-Jazzu.
Kalbėdama apie savo kaip dainininkės karjerą, Jazzu atviravo: „Labai jauna tapau žinoma ir kaip susitvarkyti su dėl to kylančiomis emocijomis, niekas mūsų nemokė“. Todėl išmokti, kaip išlipti iš viešų patyčių ir įžaulių komentarų liūno atlikėjai reikėjo pačiai, o tai, save išbarsčius į visas puses, nevisuomet buvo lengva: „Niekam ne paslaptis, kad mano gyvenime buvo labai daug destruktyvių dalykų kaip, pavyzdžiui, alkoholis. Tuomet atrodė, kad tokiais būdais save susirinkti yra lengviausia“.
Pokalbio metu dainininkė taip pat prisiminė prieš skaudžiausią gyvenimo pamoką, kuomet didžiąją gyvenimo dalį save suvokusi vien tik kaip balsą, atlikėja jį prarado. Šią patirtį pašnekovė prilygino savotiškai mirčiai, privertusiai ją susimąstyti: „Balso praradimas ir buvo mano dvasinės kelionės pradžia“. Tuomet prasidėjusios panikos atakos Justę privedė prie radikalių, dabar pačiai atlikėjai sunkiai suprantamų veiksmų: suvartotas didelis kiekis raminamųjų vaistų buvo sumaišytas su alkoholiu. „Lėtinis savęs žudymas“, – taip atlikėja apibūdino šią juodžiausią savo akimirką. Paklausus, kas tokiose situacijose padeda, dainininkė atviravo, kaip svarbu šalia esantys žmonės, o ypatingai pabrėžė mamos pagalbą: „Kai mano mama, radusi mane tokią, paklausė, kas čia vyksta ir ar aš noriu gyvent, tai man buvo ženklas, kad turiu kažką keisti“.
Žinoma atlikėja laidoje ne kartą paminėjo, kokia yra dėkinga pasauliui ir savo vyrui Donatui už sūnaus gimimą. Jo atėjimas, kaip teigė Jazzu, atnešdamas besąlygišką meilę, daug gėrio, tuo pačiu apsaugojo ir ją nuo dar didesnių nuopuolių, skausmo šaltinių bei ego augimo.
Dešimtąją herojaus istoriją Jazzu užbaigė dar viena gražia savo mintimi: „Visi mes turime ir tamsią, ir šviesią puses, bet į tamsą pulti yra lengviau. Išeiti į šviesą yra labai sunku, bet reikia to siekti“, taip skatindama susirinkusiuosius ir besiklausančius stengtis bei kovoti dėl savęs, kelti klausimus ir drąsiai prašyti pagalbos. Atlikėja patikino, kad visi esame kilę iš šviesos, todėl jėgų jos siekti savyje turime tikrai pakankamai.
Visiems, kuriuos kamuoja psichikos sveikatos problemos, mintys apie pasitraukimą iš gyvenimo, D. Stankevičius, vainikuodamas pokalbį, priminė, kad pagalba visada yra, tik reikia mokėti ją priimti: „Visada atsiras tų, kurie už šviesą kovos kartu su jumis, leiskite jums padėti ir būti drauge šiame spalvotame gyvenime“.
Šaltinis: Nyksciai
