Plastikinė automobilinė kėdutė, žarna ar vamzdis gali atrodyti tinkami plastiko konteineriui. Tačiau viena dažniausių rūšiavimo klaidų ir yra manyti, kad į jį galima mesti viską, kas pagaminta iš plastiko. Rūšiavimo konteineriai pirmiausia skirti pakuotėms, o ir tinkamai išrūšiuotos pakuotės iki tapdamos antrine žaliava dar turi pereiti ne vieną etapą.
„Dažnai apie pakuotę pradedame galvoti tik tada, kai ją laikome rankoje prie rūšiavimo konteinerio, tačiau jos galimybė būti perdirbtai didele dalimi nulemiama gerokai anksčiau – dar projektavimo ir gamybos etape. Svarbu ne tik tai, iš kokios medžiagos pakuotė pagaminta, bet ir kiek skirtingų medžiagų joje naudojama, ar jas galima lengvai atskirti ir ar pati pakuotė pritaikyta esamai rūšiavimo bei perdirbimo sistemai. Todėl atsakomybė čia tenka visai grandinei – nuo pakuotę kuriančio verslo iki ją išrūšiuojančio gyventojo“, – sako gamintojų ir importuotojų asociacijos „Gamtos ateitis“ tvarumo kultūros ir komunikacijos vadovė Kotryna Žukauskaitė-Šiaučiulė.
Apie tai, kas iš tiesų nutinka pakuotei po to, kai ją išmetame į rūšiavimo konteinerį, Žinių radijo laidoje „Sumanaus verslo sprendimai“ kalbėjosi „Ecoservice“ vadovė Jurgita Nacevičienė ir Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto partnerystės profesorė dr. Irena Vitkauskienė.
Išrūšiuoti – dar nereiškia perdirbti
Pasak J. Nacevičienės, gyventojo namuose atliktas rūšiavimas yra tik pirmasis pakuotės kelionės etapas. Surinktos atliekos rūšiavimo centre pereina kelis technologinio apdorojimo etapus: atidaromi maišai, pašalinamos smulkios priemaišos, o popierius, plastikas ir metalas atskiriami į skirtingas frakcijas.
Vien rūšiavimo metu atliekos išskirstomos į 14 frakcijų. Net tos pačios medžiagos negali būti vertinamos vienodai – pavyzdžiui, baltas popierius ir kartono pakuotės keliauja skirtingais srautais. Dar sudėtingiau su plastiku, nes skirtingos jo rūšys turi būti atskirtos viena nuo kitos.
„Technologijos gali labai daug, bet tikrai ne viską. Mūsų darbo kokybė tiesiogiai priklauso nuo pirminio rūšiavimo kokybės“, – laidoje pabrėžė J. Nacevičienė.
Viena iš problemų – į pakuotėms skirtus konteinerius patenka įvairūs plastikiniai daiktai, kuriems nėra sukurtos tokios pat standartizuotos surinkimo ir perdirbimo sistemos kaip pakuotėms.
Kaip pavyzdį J. Nacevičienė pateikė plastikinę automobilinę vaikišką kėdutę. Gyventojui gali atrodyti logiška ją išardyti ir plastikinę dalį išmesti į plastiko konteinerį, tačiau tokia atlieka nebūtinai bus perdirbta.
„Jeigu norite, kad jūsų išmesta pakuotė būtų perdirbta, meskite tik pakuotę“, – paprastą taisyklę įvardijo „Ecoservice“ vadovė.
Perdirbimą gali apsunkinti ir viena pakuotės detalė
Ar pakuotę bus galima perdirbti, priklauso ne vien nuo to, į kurį konteinerį ji pateko. Svarbus jos dizainas, naudojamos medžiagos, jų tarpusavio derinimas, etiketės, kamšteliai ir kiti elementai.
VU profesorė dr. I. Vitkauskienė atkreipia dėmesį, kad net pasirinkus gerai perdirbamą plastiko rūšį galutinį rezultatą gali pakeisti visa pakuotės konstrukcija.
„Pakuotė yra visuma – yra kamštelis, etiketė ir daug papildomų elementų, kurie gali sužlugdyti rūšiavimo ir perdirbimo ciklą“, – sakė ji.
Svarbus ir pakuotės švarumas. Specialistų teigimu, prieš išmetant pakuočių nebūtina kruopščiai plauti, tačiau jose neturėtų likti maisto likučių. Riebalais ar aliejumi stipriai užterštas kartonas taip pat gali tapti netinkamas perdirbti.
Kai mechaninio perdirbimo nepakanka
Sudėtingesnėms atliekoms vis dažniau svarstomas cheminis perdirbimas. Pasak I. Vitkauskienės, jis neturėtų pakeisti mechaninio perdirbimo, tačiau galėtų jį papildyti ten, kur įprastais būdais nepavyksta išgauti pakankamai grynos medžiagos.
„Mano galva, tiek mechaninis, tiek cheminis perdirbimas tikrai bus du gretimi procesai“, – teigė J. Nacevičienė.
Tai ypač aktualu sudėtingos sudėties gaminiams ir pakuotėms, kuriose naudojamos kelios skirtingos medžiagos. Mechaniniu būdu lengviausia perdirbti vienalytes medžiagas, o cheminės technologijos gali suteikti daugiau galimybių sunkiau perdirbamoms atliekoms.
Lietuvoje antrinių žaliavų panaudojimas – trečdalis ES vidurkio
Kita problema išryškėja jau po rūšiavimo – net ir paruošus kokybišką antrinę žaliavą, jai reikia rinkos.
Laidoje J. Nacevičienė nurodė, kad Lietuvos gamintojų produkcijoje antrinės žaliavos šiuo metu sudaro apie 4 proc., kai Europos Sąjungos vidurkis siekia apie 12 proc. Dėl to nemaža dalis Lietuvoje išrūšiuotų ir antrinėmis žaliavomis paverstų medžiagų eksportuojama į kitas ES šalis.
Antrinės žaliavos naudojimą apsunkina ir ekonominiai veiksniai. Ją reikia surinkti iš gyventojų, išrūšiuoti, išvalyti ir paruošti pakartotiniam naudojimui. Be to, gamintojams tenka pritaikyti savo gamybos procesus taip, kad naudojant perdirbtą medžiagą būtų išlaikyta produkto kokybė.
Pasak I. Vitkauskienės, siekiamybė turėtų būti kuo daugiau medžiagų grąžinti į tą patį ciklą – pavyzdžiui, kad iš panaudoto buteliuko vėl būtų gaminamas buteliukas, o ne žemesnės vertės gaminys.
Pusė pakuočių vis dar atsiduria ne ten
Vis dėlto specialistės pabrėžia, kad pažangesnės technologijos neišspręs problemos be tinkamo gyventojų rūšiavimo. Laidoje pateiktais duomenimis, apie 50 proc. pakuočių surenkama atskirai joms skirtuose rūšiavimo konteineriuose, tačiau likusi dalis vis dar patenka į mišrių komunalinių atliekų srautą.
Problemą didina ir patys užrašai ant konteinerių. J. Nacevičienės teigimu, žodis „plastikas“ gali sudaryti įspūdį, kad į tokį konteinerį galima mesti viską, kas pagaminta iš šios medžiagos. Todėl juose atsiduria ne tik pakuotės, bet ir plastikiniai vamzdžiai, žarnos ar kiti daiktai.
„Gyventojus klaidiname ant konteinerio didelėmis raidėmis užrašydami „plastikas“. Žmogus galvoja: plastiką išmečiau į plastiko konteinerį, vadinasi, viskas bus perdirbta. Tačiau sistema veikia kitaip“, – aiškino J. Nacevičienė.
I. Vitkauskienės teigimu, gerai veikiančios sistemos ženklas ateityje būtų ne tik pažangesnės perdirbimo technologijos, bet ir tai, kad gyventojui nebekiltų klausimų, į kurį konteinerį mesti konkrečią atlieką.
„Būčiau laiminga gyvendama Lietuvoje, kai galėtume pasidžiaugti, kad sugrąžiname antrines žaliavas atgal į ekonomikos ciklą ir mūsų rodiklis yra nebe 4, o 40 procentų. Įmanoma – viskas įmanoma“, – apibendrindama tikisi I. Vitkauskienė.
Šaltinis: Nyksciai
