Apie maitinimą vienoje iš „Vilniaus universitetinės ligoninės Santaros klinikų” kavinių šiemet jau rašiau.
Kadangi rudenį teko vėl užsukti į šią sveikatinimo įstaigą, nusprendžiau parašyti apie dar vieną maitinimo įstaigą įsikūrusią F korpuse, pasivadinusią – „La Santa”.
Jei teisingai supratau, tai „La Santa” pavadinimui panaudota italų kalba, kurioje „La Santa” reiškia šventoji.
Nesupykite, bet noriu kreiptis su klausimu į tuos, kurie šį pavadinimą sugalvojo.
Kokios vaikystės traumos ar išgyvenimai jus persekioja gyvenime, kad jūs taip gėdijatės savo prigimties – lietuviškumo? Negi lietuvių kalboje nėra gražių žodžių, kuriais būtų galima pavadinti valgyklą?
Dar kažkiek galėčiau pateisinti senamiestyje stūksančius restoranus, besislepiančius po nelietuviškais pavadinimais, bet jūs randatės Santaros klinikose, kuriose, jei neklystu, didžioji dalis lankytojų, pacientų, darbuotojų lietuviai, arba tie kas privalo mokėti lietuvių kalbą.
O dabar apie lietuvių kalbą, kurios nemoka darbuotojai. Keista kai prie „marmitų” dirbančios moterys nesupranta lietuvių kalbos ir primygtinai prašo kalbėti rusiškai.
Suprantu, kad yra daug pabėgėlių iš Baltarusijos ir dar daugiau iš Ukrainos, bet dirbant aptarnavimo sferoje nuo kada nebereikia mokėti valstybinės kalbos?
Gal kol moterys išmoks kalbėti ar bent suprasti lietuvių kalbą galėtų toje pačioje klinikoje plauti grindis ar dirbti skalbykloje, kur kalbos kontakto bus minimaliai?
Pakalbėjome apie tai kas svarbiausia kiekvienam lietuviui – lietuvių kalbą, dabar galim pakalbėti ir apie maistą.
Patiekalų kainos nėra didelės, valgykloje vyrauja savitarna, įsipilti gauni ne tik sriubą, bet ir įsidėti pagrindinius patiekalus, bei garnyrą prie jų.
Kadangi pražiopsojau iškabą kur surašytos patiekalų kainos, tai žvelgdamas į čekį nelabai supratau kas ir kiek kainuoja ir kaip čia vykdomas apskaičiavimas.
Garnyras paskaičiuotas tik vienas, nors jo buvo per dvi lėkštes net 3 daržovių kaubūrėliai. Panašiai ir su grybų padažu, vietoje dviejų paskaičiuotas tik vienas.
Tad šį galvosūkį – kiek koks patiekalas kainavo palieku jums, mieli skaitytojai.
Žmonių labai daug, tad surasti kur prisėsti ir pavalgyti buvo labai sunku, kaip ir padaryti daugiau nuotraukų ar vaizdo medžiagos neatkreipus į save dėmesio buvo sudėtinga, tad atleiskite už mažesnę nuotraukų paletę.
Sriuba „Minestrone” – 2,50 €
Kad itališka sriuba „Minestrone” gaminama iš sezoninių daržovių ir makaronų žinojo tie, kas tą sriubos pavadinimą ir aprašymą suvedė į kasos aparato programą.
Tik labai gaila, kad turima informacija jie nepasidalino su moterėlėmis virusiomis sriubą, kurią skanauti turėjau progą.
Kad joje buvo įvairiausių sezoninių daržovių, įskaitant cukiniją ir daugybę bulvių aš patvirtinu, bet kad joje būčiau radęs makaronų, ar bent vieną, rašyti negaliu.
Tad gal itališkas sriubas palikite italams, o moterėlėms, kurios aptarnaujant mus šnekėjo rusiškai, leiskite virti sriubas, kurias jos moka geriausiai, ir net jei „Minestrone” būtų virta laikantis visų Italijos gastronomijos tradicijų, aš mieliau būčiau valgęs ukrainietiškus barščius, kuriuose vietoje mano pasigestų makaronų, būtų plaukiojęs bent vienas mėsos gabaliukas.
Ilgo kepimo sprandinė
„Ilgo kepimo sprandinė” buvo skaniausias patiekalas iš trijų tą dieną mano ragautų „La Santa” maitinimo įstaigoje.
Jei būčiau žinojęs, kad mėsa bus tokia minkštutė ir sultinga, tikrai jos grybų padažu nebūčiau gardinęs. Skanus ir vykęs patiekalas.
Maltos kiaulienos „Šnicelis”
Kad šnicelis iš kiaulienos aš supratau tik po vieno šnicelio kąsnio peržiūrėjęs čekį, nes malto darinio skonis nieko bendro su mėsa neturėjo ir buvo gerokai per sūrus.
Nežinau kas yra sumalama į šnicelių masę, bet man patiekę tokį šnicelį galėtumėte sakyti, kad jis iš kalakutienos ar stirnienos, nes mėsos skonį nustatyti per papildomus priedus manau būtų galima tik pasitelkus „Santaros klinikų” laboratorijos specialistus.
Jei tas šnicelis kartu su garnyru ir padažu kainavo tik 3,50 €, aš galiu suprasti kodėl jo tokia nedidelė kaina, nes manau prieš nustatant jam kainą, tie kas tai daro pirmiausia jo buvo paskanavę…
Ir daugiau nei 3,50 € už tokį gastronomijos „šedevrą” prašyti būtų ne tik kad nemandagu, bet ir akiplėšiška.
Apsirikau paimdamas šią stiklinę ir tikėdamasis iš jos atsigerti kompoto. Gurkšnelis ir supratau, kad tai tiesiog sirupas skiestas vandeniu, bet tai tas „pagerintas” sirupas, dėl kurio „natūralios” sudėties sutraukia visą burną ir skonių receptoriai kuriam laikui atbunka.
Tad manau būtų labai geras derinys: valgant maltos kiaulienos „Šnicelį”, jį užgerti šiuo gėrimu ir po tokių pietų manau turėtumėte pasijusti lyg į save būtumėte sudėję visą Mendelejevo periodinę lentelę.
Reziumuoju. Manau „Santaros” klinikos yra Lietuvos medicinos „Šventovė”, tad joje įsikūrusioje „Šventojoje” neturėtų būti nei panašių gėrimų, nei panašių daug klausimų keliančių „Šnicelių”.
Namie peržiūrėdamas nuotraukas prisiminiau, jog dar buvo minčių paragauti žuvies maltinių. Ačiū Dievui šios minties atsisakėme. Bijau net pagalvoti kokių asociacijų apie tai, kas ten sumalta, po vieno kąsnio būtų padiktavę mano skonių receptoriai.
Vertinu „La Santa” maitinimo įstaigoje valgytą maistą 3/5. Švaru, tvarkinga, jauku, tik reiktų padirbėti su maisto kokybe ir gal geriau gaminti tai ką mokate nesivaikant madų, nes manau, kad jei būčiau įsipylęs tą dieną siūlomos agurkinės sriubos, jai tiek priekaištų kaip „Minestrone” nebūčiau išsakęs.
„La Santa”
Santariškių g. 2, Vilnius
* Taip, teisingai perskaitėte – valgyklą, nors viešojoje erdvėje visur ši maitinimo įstaiga yra pristatoma kaip kavinė, bet manau terminas – kavinė, su šioje įstaigoje vyraujančia savitarnos ir padėklų sistema nieko bendro neturi.
Tai „Riebaus katino“ mintys ir išsakomos idėjos, jos jokiu būdu nėra teiginiai, tai teisė visų pirma kaip Lietuvos piliečio ir antra – kliento, išsakyti savo nuomonę apie paslaugas ar prekes už kurią sumokėjau pinigus.
