Bet kokios priklausomybės šaknys slypi vaikystėje. Kiekvienas atvejis unikalus, su juo reikia dirbti individualiai. Tačiau dažniausiai visų tų „-izmų“ problemų nagrinėjimas veda mus į disfunkcines šeimas. Kas tai per šeima?
Kaip taisyklė – tai chaosas. Chaosas taisyklėse. Tai, kas leidžiama šiandien, kitą dieną uždraudžiama. Tėvai visiškai nenuspėjami ir neprognozuojami. Tokioje šeimoje dažniausiai būna koks nors vienas disfunkcinis narys. Galbūt jis turi problemų su alkoholizmu, narkomanija. Arba kenčia įniršio priepuolius ir niekas nežino, kada tas ugnikalnis išsiverš. Dar vienas variantas – invalidas šeimoje. Ir visi kiti šeimos nariai derina savo elgesį prie jo, gyvena nuolatinėje įtampoje: kokioje būsenoje pareis tėtis/mama, kokioje nuotaikoje atsibus ryte „šeimos ugnikalnis“.
Šiais laikais disfunkcinėms šeimoms priskiriamos dar ir tos šeimos, kuriose esama mokytojų, kariškių, pareigūnų ar aukštą postą užimančių tėvų. Vaikui tokiose šeimose tenka visą laiką „atitikti“ jų griežtus reikalavimus ir nebebūti savimi.
Pagrindinė disfunkcinių šeimų charakteristika – žmogaus asmeninių ribų pažeidimai. Visi kontroliuoja visus ir tuo pat metu niekas nieko nekontroliuoja. Vaidmenys, atsakomybės zonos – viskas susimaišę, durys į kambarius neužsidaro, telefonai tikrinami, piniginės neatsiklausus atsegamos ir tuštinamos. Šiose šeimose labai mažai pasitikėjimo ir labai daug baimės bei gėdos. Šeimos nariai mėgsta jungtis į koalicijas, rezga intrigas, turi paslapčių: „mes dabar nusipirksime suknelę, o tėčiui nesakysime…“, „apie tavo ligą mamai nieko nesakysime, ši žinia ją priblokš…“
Šiose šeimose dažnas smurtas arba visiškai nepaisoma vaikų poreikių. Dažnai pasitaiko ir viena, ir kita. Smurtas gali būti ne vien fizinis ar seksualinis, bet ir emocinis – įžeidimai, etikečių klijavimas, pažeminimai. Finansinis smurtas pasižymi tuo, kad vaikams išduodami kišenpinigiai, neatitinkantys realių kainų arba pinigų visai neduodama: „o kam tau pinigai“. Pasiturinčiose šeimose viešpatauja intelektualinis smurtas. Vaikas tampomas po įvairiausius būrelius ir t.t. Į paties vaiko poreikius ir galimybes bei sugebėjimus niekas nekreipia dėmesio. Tokiems tėvams svarbiausia, kad vaikas ATITIKTŲ. Atitiktų jų, tėvų, ambicijas.
Užaugęs vaikas nustoja jausti save ir savo poreikius. Širdyje – vien skausmas. Skausmas dėl nepatirtos tėvų meilės, dėl to, kad neturėjo galimybės būti išgirstam ir priimtam. Ir šitas skausmas užpilamas alkoholiu, užgožiamas seksu ir kitais surogatais, turint vilties kaip nors užgydyti tą žaizdą.
Šaltinis
Šaltinis: saviugdairtobulejimas.lt
