„Paprašiau dėdės, kad mane įtaisytų dirbti uoste dokininku. Panešiojau kažkiek tuos maišus, galvoju, išprotėsiu. Tuo metu eidamas pietų dvi stiklines grietinės suvalgydavau – reikėjo daug fizinės jėgos maišams kilnoti. Jie slidūs, ta cukraus žaliava smirdi, baisu. Būdavo tokie specialūs nagai – ant rankos užsimauni kaip kastetą ir su jais tuos maišus krauni, nes kitaip nepakelsi“, – apie savo pažintį su uostu pasakojo A. Latakas.
„…buvau labai išdykęs“
Algis Latakas gimė Kūlių ligoninėje, tada jo tėvai gyveno Šimulių kaime, paskui išsikraustė į Plungę. Vėliau Stonaičių kaime šeima gyveno 7 metus. Tėvas buvo to kaimo tarybinio ūkio direktorius, o mama dirbo valgykloje. Tais laikais ūkiai turėjo specializaciją. To ūkio specializacija buvo psichoneurologinė ligoninė. Čia Algis tris kilometrus ėjo pėsčiomis į pradinę mokyklą. Žiemą ūkis duodavo roges su arkliais nuvežti. Algiui bebaigiant trečią klasę tėvas buvo paskirtas į Gargždus dujų ūkio tarnybos direktoriumi. Visa A. Latako paauglystė prabėgo Gargžduose.
Kokia buvo jūsų vaikystė?
Mano mama buvo iš šeimos, kuri augino 21 vaiką. Mums su sese tekdavo visą laiką dirbti, padėti. Tik kartą per savaitę į Stonaičius atvažiuodavo automobilinė parduotuvė. Mes, vaikai, bėgdavome nusipirkti batono su limonadu. Buvo skanu.
Lankiau futbolo sporto mokyklą, į kurią ėjo ir amžinatilsį Arminas Narbekovas. Man buvo paskirta gynėjo pozicija, nors buvau labai liesas.
Koks buvote paauglystėje? Gerai mokėtės, buvote ramus vaikas?
Buvau gana aktyvus, labai išdykęs, nebuvau labai geras mokinys. Su manimi bėdos turėjo auklėtoja Irena Kalvaitiėnė, nors ji mane labai mylėjo. Mano drausmės pažymiai buvo labai blogi. Su Alvydu Jokubaičiu, dabar filosofas, su kuriuo mokėmės paralelinėse klasėse, bandėme sukurti muzikinę grupę.
Kuo tuo metu labiausiai domėjotės?
Labai susižavėjau automobilių sportu. Tėvas turėjo „Žiguliuką“. Jam nematant pradėjau varinėti tą mašiną iš garažo. Paskui net mama su šluota užšluodavo vėžes, paliktas išvažiuojant iš kiemo. Dabar, kai pagalvoju, plaukai šiaušiasi, ką darydavau.
Gargžduose baigėte vidurinę mokyklą?
Taip. Paskutinėje klasėje turėjau matematikos repetitorių, nes reikėjo galvoti apie stojimą į aukštąją. Iš karto įstoti į specialybę „Automobiliai ir autoūkis“ nepavyko. Įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, lankiau parengiamuosius kursus, galiausiai baigiau „Automobiliai ir autoūkis“.
Ar studijuodamas sportavote, ar tam neliko laiko?
Sportavau, labai norėjau būti ralistu. Studijuojant kurį laiką mes su Klaipėdos Gailučiu Štelmoku buvome vienas ekipažas, tapome Lietuvos vicečempionais, Tarybų Sąjungos, gavau sporto meistro vardą. 1984 metais, likus savaitei ar dviem iki diplomo gynimo, mes patekome į didelę avariją, į gynimą atėjau apvyniota galva. Prisimenu, mokslinio komunizmo egzaminą laikiau ant laiptų. Kadangi sportavau, dėstytojai paprasčiau praleisdavo. Tai buvo labai įdomus gyvenimo periodas.
Kur jūs susipažinote su būsima žmona?
Institute, labai keistomis aplinkybėmis. Tąkart „Žalgiris“ žaidė krepšinį. Mes eidami su draugais pro telefono būdelę pamatėme dvi merginas kalbančias apie „Žalgirį“. Grįžome ir jas užkalbinome. Kaip tik turėjome tortą, nuėjome į bendrabutį jo valgyti, taip ir užsimezgė ryšiai.
Paskirtas į autobusų parką
Kokia buvo jūsų pirmoji darbovietė?
Galėjau rinktis ir Gargždų naftą, bet kaip transportininkas gavau paskyrimą į Klaipėdos autobusų parką. Buvo 1984 metų ruduo, pradėjau dirbti Eksploatacijos skyriuje, kurio viršininkas buvo Benediktas Petrauskas. Dar sportavau. 1985 metais vedžiau ir man buvo pasakyta, kad šis reikalas turi baigtis. Mano žmona Lijana iš Šakių. 1986 metais mums gimė sūnus Paulius, o 1988 m. – dukra Gabrielė.
Paskui autobusų parke įvyko streikas. Kai B. Petrauskas tapo autobusų parko direktoriumi, aš – Eksploatacijos skyriaus viršininku. Prieš tai dar kiek padirbau Komercijos skyriuje, buvau atsakingas už kontrolierius, kurie tikrino autobusų bilietėlius. Kontrolieriai labai agresyviai elgdavosi su žmonėmis, ateidavo labai daug skundų.
O Eksploatacijos skyriuje turėdavau aiškintis, kodėl nėra linijose autobusų. Mane pamokė, jog jeigu nežinosiu, ką sakyti, kad sakyčiau „darom studiją“. Iki šiol tai išgirdęs suprantu, kad nieko nebus padaryta.
Paskui prasidėjo Sąjūdis, pradėjome su draugais klijuoti plakatus. Po darbo eidavau mokytis į tarptautinį institutą vadybos, anglų kalbos. Dėstoma buvo vokiečių kalba. Susipažinau su viena mokytoja, ji pasirūpino, kad aš 1989 metais išvažiuočiau į Vakarų Vokietiją.
„Parsivariau BMV“
Ką jūs veikėte Vokietijoje?
Išbuvau ten gal kokius 4 mėnesius, dirbau darbininku plastmasių gamykloje. Grįždamas parsivariau BMV mašiną, bagažinę prisikrovęs visokiausių žurnalų, užsidirbau pinigų. Prieš išvažiuodamas pradėjau statyti namą. Jaunam specialistui autobusų parke duodavo arba kooperatinį butą, arba sklypą. Aš pasiėmiau sklypą už Mažojo Kaimelio, prie ligoninės. Ten tada buvo visiški laukai.
Pats statėtės namą?
Dabar nesuprantu, iš kur tiek jėgos turėdavau. Mano trisdešimtmetis. Iš pat ryto atvežė 6 ar 9 kub. m betono – vienas pats kibirais išnešiojau. Kiek buvo entuziazmo, jėgos, noro. Bet padariau milžinišką klaidą – pastačiau tą namą labai didelį su rūsiais ir t. t. Būtų užtekę perpus mažesnio.
Ar iš Vokietijos grįžote į autobusų parką?
Išėjau iš autobusų parko, nes prasidėjo laukinis verslas – važiavimas į Lenkiją, pardavinėdavome konservus, kamštukų ištrauktukus ir kt., į Jugoslaviją, nes namui statyti reikėjo pinigų, o Vokietijoje uždirbti staigiai ištirpo. Paskui prasidėjo blokada, vykdavome su draugu į Karaliaučių, veždavome pilnus mašinų salonus statinių su benzinu. Nežinau, kaip nesusprogome.
Pirmais nepriklausomybės metais pradėjo į Klaipėdą privačiu lėktuvu skraidyti švedai. Jie pirmieji parodė norą bendradarbiauti. Per savivaldybę buvau supažindintas ir ėmiausi verslo su jais. Buvo labai sunku, švediškų produktų kaina buvo didelė, nes mes viską darėme tvarkingai.
Paskui jie atvežė kepyklą, ištrauktą iš šieno kupetos. Ją reikėjo nuvalyti, sutvarkyti. Tauralaukyje ją įrengėme, pradėjome kepti įvairią duoną. Prisimenu kaip pragarą. Miegu jau savo name, 2 val. nakties ateina kepėjas ir sako „sugedo“. Keliesi, eini taisyti. Buvo tikra vargo vakarienė. Sunku buvo konkuruoti, nes atsidarė modernesnės kepyklos, kurios kepė tas pūstas bandeles.
Kada nutarėte mesti tą verslą?
1999 m. nusprendžiau, kad man reikia grįžti į uostą.
Ar jau buvote spėjęs padirbėti ir uoste?
Buvau susipažinęs su jo veikla, padirbęs šiek tiek, kelis mėnesius. 1977 metais dirbau dokininku. Kai eidavai į laivą, reikėdavo pereiti pasienio kontrolę, turėdavai turėti specialų leidimą. Dokininkai būdavo labai stiprūs, jiems reikėdavo nešioti maišus, krauti apelsinus ir t. t. Visas darbas buvo absoliučiai rankinis.
Uoste įsidarbinti nebuvo lengva. O vienas mamos brolis, Albinas Žilinskas, buvo Klaipėdos žinijos draugijos pirmininkas. Jis vienintelis turėjo išsilavinimą iš visų vaikų toje šeimoje. Jis mane įtaisė į tą uostą. Atėjau dirbti į technikos remonto barą. Reikėdavo traktorius remontuoti. Man tai patikdavo, bet galvoju, nuobodu, toloka nuo laivų.
Paskui patekau pas dokininkus. Būdavo, atplaukia laivas su cukraus žaliava maišuose po 70 kg. Tą krovinį reikėjo dviem žmonėms sukrauti ant padėklo, kurį į triumą įleisdavo kranas, o tada jis būdavo iškeliamas į krantą.
Tais metais prekybos uostas jau turėjo ir elektros krautuvus, šakinius krautuvus. Kartą davė man krautuvą, aš su juo pavažiavau, padžiazavau, apsisukau vietoje. Turėjau patirties, nes jau buvau bandęs važiuoti su mašinomis. Tuojau prie manęs prikibo, kad dirbčiau su technika.
Vieną kartą, atsimenu, vos nežuvau trečiame komplekse, kur būdavo kraunami dideli metalo lakštai – užkabinami kronšteinais ir su kranu keliami į triumą. Aš dirbau triume ir paslydau po tuo lakštu. Jeigu kranininkas tuo metu būtų padėjęs lakštą, tai iš manęs būtų likęs popieriaus lapas. Prisimenu su siaubu, kaip jie ten dirbdavo.
Vieną kartą, atsimenu, vos nežuvau trečiame komplekse, kur būdavo kraunami dideli metalo lakštai. Į 76 pirmuosius laivus eidavau pats. Mačiau visą gyvenimą, kuris vykdavo laivuose.
„…žėlė žolė, nebuvo terminalų“
Kada pradėjote dirbti „Klasco“?
Pradėjau dirbti uoste 1999 metais, kaip tik tada įvyko prekybos uosto privatizavimas, jis jau buvo vadinamas „Klasco“. Atėjau į Vystymo skyrių viršininku laikinai, nes tikrasis buvo išvykęs mokytis į Antverpeną. Tada buvo nuspręsta, ką mes darysime šiaurinėje „Klasco“ dalyje. Joje buvo penkiaaukščiai pastatai, medžiai, žėlė žolė, nebuvo nė vieno terminalo. Viskas buvo apstatyta metalo ritiniais – ir stadionas, ir Vitės kvartalas. Gyvas velnias buvo to metalo, tiek jo tranzitu ėjo iš Rusijos į Vakarus. Paskui rusai panoro turėti savo uostą ir apie 2002 metus ėmė vystyti Ust-Lugą, tuojau Lietuvos rinkoje jos krovinių neliko.
Kiek padirbęs „Klasco“, buvau staigiai išsiųstas į Italiją, į jūrinę akademiją. Ten pusmetį prasimokiau. Grįžęs buvau paskirtas tos šiaurinės dalies, vadinamojo 5-ojo komplekso, viršininku. Mano užduotis buvo suformuoti kolektyvą. Mano pavaduotojas buvo Linas Likša, sekretorė Solveiga Kutkienė. Taip ir pradėjome trise.
Pirmas pastatytas terminalas buvo Skystų trąšų terminalas, vienas iš sėkmingiausių, atsipirkęs per kelerius metus. Didelė dalis įrangos, netgi viena izoterma buvo atvežta iš bendrovės „Achema“. Jis jau buvo modernus, atsirado automatinė valdymo sistema, kompiuteriai. Elektroniką įdiegė amerikiečiai. Terminalas buvo pastatytas ant kalno, vamzdis nutiestas į apačią. Daug laivų tame terminale buvo pakrauti be siurblių. Paleidi ir savitaka subėga.
Iš Švedijos atplaukdavo vienas 500 tonų talpos laivas. Tai praktiškai nespėdavai atsukti sklendės, kai tas laivas būdavo pilnas. Atsimenu, kol nueidavau į „Klaipėdos naftą“ suvalgyti pietų, grįžtu, jau girdžiu per raciją šaukia, kad laivas uždarytas.
Man labai patiko ten dirbti. Į 76 pirmuosius laivus eidavau pats. Mačiau visą gyvenimą, kuris vykdavo laivuose. Visko ten buvo: ir prostitucijos, ir kasetės, diskai pardavinėjami. Visiems reikėjo įdėti pastangų, kad tai būtų išgyvendinta.
Koks buvo kitas terminalas?
Kupoliniai sandėliai, skirti grūdams. Iš pat pradžių Bronislovo Lubio buvo duota komanda, kad viskam, ką mes darome, turi būti naudojami moderniausi dalykai, esantys Vakaruose. Statėme kupolinius, nors jie brangesni, nes toks plokščias sandėlys jau buvo. Važiavau į Ameriką norėdamas gauti tas pūsles, technologiją, bet tada amerikiečius nukonkuravo prancūzai ir mes jau statėme su jais.
Labai įdomi buvo statyba. Ta pūslė pastatoma ir tinkamu momentu pripučiama oro. Ateina žmonės į darbą, žiūri sandėlis atsiradęs, nors vakar nebuvo. Jis buvo labai modernus, su iškrovimo stotimi, su automatika, su konvejeriais. Krovos mašiną pristatė prancūzai. Bet ji labai gedo.
Kadangi „Achemai“ reikėjo trąšas per kur nors gabenti, pastatėme didelį naują Trąšų terminalą. Tai buvo tie metai, kai B. Lubys sutarė su baltarusiais, jie išėjo iš Ventspilio ir pasirinko Klaipėdos uostą kaip savo tranzito uostą.
Paskirtas SGD terminalo vadovu
Kada jūs buvote paskirtas „Klasco“ gamybos direktoriumi?
2006 m. „Klasco“ įvyko itališkas streikas, susivienijo visi dokininkai. Jie vadovavosi principu: turiu normą ir jos neviršiju. Aš tuo metu buvau Trąšų terminalo viršininkas, atostogavau Danijoje. Trąšų terminalas nestreikavo. Man paskambino iš ryto B. Lubys ir pasakė skirsiąs mane „Klasco“ gamybos direktoriumi.
2009 m. su kitais vadovais patekau į avariją, iki 2010 metų prabuvau ligoninėse, o paskui grįžau į darbą. Tų metų pabaigoje B. Lubys nusprendė statyti dujų terminalą. Tą patį pradėjo planuoti ir Lietuva ir jis konkuravo su ja. Be to, kad buvau gamybos direktorius, mane dar paskyrė „Achemos“ grupės SGD terminalo vadovu. Smeltės pusiasalyje turėjome pasistatyti SGD terminalą, didelį kompleksą petrochemijos terminalų ir taip ta teritorija bus išvystyta.
Važiavome su B. Lubiu vienur, kitur žiūrėti, kaip tie terminalai atrodo. 2011 m. jau buvo suprojektuota, kaip mūsiškis turės atrodyti, pradėjome kalbėti su galimais tiekėjais. Mes planavome pastatyti mažesnį laivą, panašų kaip dabartinis „Independence“. Gal būtume pastatę, o gal ne, bet B. Lubys mirė.
Ar po B. Lubio mirties jūs tęsėte SGD terminalui reikalingus darbus?
Taip. Reikėjo parengti plėtros planą. Vieną kartą jis nepraėjo, antrą kartą jo nederino Uosto direkcija. Buvo prieita prie išvados, kad tai yra perteklinė veikla. Taip viskas ir nutrūko. Manau, kad be B. Lubio niekas jo nebūtų pastatęs, nes reikėjo labai daug pinigų, susivienijimo, akcininkų pritarimo ir t. t.
Kada jūs baigėte darbą „Klasco“? Ar jus atleido, ar išėjote pats?
Pats išėjau. Priežastys buvo įvairios, neminėsiu jų. Tada dirbau konsultacinį darbą. Paskui dalyvavau Uosto direkcijos vadovo rinkimo konkurse. Jį laimėjau ir nuo 2020 metų birželio jai vadovauju. Vėl grįžau į uostą.
Bus daugiau
