Pirmoji rašinių ciklo dalis – Ieva Simonaitytė – bemokslė Mažosios Lietuvos metraštininkė.
1935 m. nutarta išleisti dešimtmetį kurtą I. Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas” Knygų leidimo komisijos lėšomis.
Tuo metu tai buvo rečiausia išimtis gyviems rašytojams.
„Aukštujų Šimonių likimas” buvo išspausdintas Klaipėdoje, o po metų kaip geriausias metų kūrinys gavo patį aukščiausią apdovanojimą Lietuvoje – valstybinę premiją.
„Nuo Donelaičio – Mažoji Lietuva nedavė Lietuvai nė vieno tikrai įžymesnio rašytojo ilgus metus. […]
Ir Jūs pirmoji, Jūs, Ieva Simonaityte, stojate vėl iškelti literatūroje Mažosios Lietuvos garbę, Jūs – pirmoji po Donelaičio rašytoja iš Maž. Lietuvos.
Nuostabiu sutapimu, Jūs, kaip ir didysis Kristijonas, buities menininkė, gyvenimo aprašinėtoja, realistė – tik kiek kitaip – pro romantizmo prizmę (tiesa, tai žymu ir Donelaičio „Metuose”).
Jums neabejotinai bus viena pirmųjų vietų mūsų literatūroje”, – savo knygoje „Ievos Simonaitytės kūryba” V. Kubilius cituoja rašytojo, kritiko Liudo Giros laišką I. Simonaitytei.
Savamokslė rašytoja kaipmat išgarsėjo, buvo priimta į Rašytojų sąjungą.
„Jokioje knygoje dar neradau, kad toks ir toks rašytojas, bemokslis (kaip aš), pusę savo amžiaus praleidęs ligos patale, pasaulio nematęs, šalia vargo ir skurdo daugiau nieko
neprityręs – braunasi į pirmaeilių rašytojų būrį. Ar tai tikėtina? Beveik ne”, – tuomet stebėjosi I. Simonaitytė.
1939 m. I. Simonaitytė paskelbė stambiausio savo kūrinio, romano „Vilius Karalius”, pirmąją dalį.
Vėliau sovietinė valdžia iš žemiausių sluoksnių kilusią ir daug vargo mačiusią rašytoją pavertė reprezentacine figūra, ją nuolat rinko į deputatų tarybą.
Artėjant jos jubiliejui, 1957 m. dideliu tiražu buvo išliesti jos kūrybos raštai, knygos buvo graibstomos, susikaupė nemaži honorarai.
O 1958 m. I. Simonaitytei buvo paskirta pirmoji sovietinė valstybinė premija už romaną „Vilius Karalius”, taip pat skirta nemaža pensija.
I. Simonaitytė nusprendė investuoti tuos pinigus ir įsigyti nuosavą namą Klaipėdos krašte.
Sklype Priekulėje, prie pat Vingio parko, 1959 m. pradėtos vasarnamio statybos.
Iš pradžių viskas vyko sklandžiai, bet vėliau pritrūko pinigų. Vis dėlto žinomos rašytojos namo statybą parėmė valdžia.
Užbaigus statybas, vasaras rašytoja leido Priekulėje, atvažiuodama iš Kauno, vėliau – iš Vilniaus.
Dėl prastos sveikatos savo kūrinius „Vilius Karalius”, „Pikčiurnienė”, autobiografinę trilogiją „O buvo taip” (1960), „Ne ta pastogė” (1962), „Nebaigta knyga” (1965) I. Simonaitytė parašė beveik nesikeldama iš lovos, retai išeidama iš namų.
Manoma, kad šie kūriniai buvo parašyti būtent Priekulėje.
„Simonaitytė – unikalus fenomenas.
Jos savita kūryba išsiskiria autentiškomis konkretaus regiono detalėmis, dėmesiu folkloriniam jau išnykusios etninės grupės paveldui, psichologizuotais ir kartu melodramatiškais veikėjų portretais, pasakojimo ekspresyvumu ir sklandumu”, – apie, ko gero, svarbiausius I. Simonaitytės kūrinius rašė M. Žvirgždas ir V. Šeina.
Bus daugiau.
