Kovo pradžia, sniegas dar dengia Bavarijos laukus. Senas ūkininkas išeina į kiemą ir sustingsta: sniege įspausti pėdsakai veda nuo miško tiesiai prie jo namų. Jis apeina sodybą aplink, kartą, antrą. Pėdsakų, vedančių atgal į mišką, nėra. Kas atėjo – tas neišėjo. Po kelių savaičių šiame ūkyje bus rasti šeši kūnai, o tyrėjai suvoks dar baisesnį dalyką: nežinomasis, regis, kurį laiką gyveno kartu su savo aukomis ir liko ten net po jų mirties. Tai Hinterkaifeko žudynės – viena paslaptingiausių neišaiškintų bylų Vokietijos istorijoje. Atokus ūkis prie „Raganų miško“ Hinterkaifeko ūkis stovėjo nuošalyje, maždaug už 70 km į šiaurę nuo Miuncheno, tarp Ingolštato ir Šrobenhauzeno, netoli Grėberno (Gröbern) kaimo. Aplink – laukai ir miškas, vietinių vadinamas Hexenholz, tai yra „Raganų mišku“. Artimiausi kaimynai gyveno už kelių šimtų metrų. Ūkyje gyveno šeima: šeimininkas Andreasas Gruberis (Andreas Gruber), jo žmona Cecilija (Cäzilia), jų našlė duktė Viktorija Gabriel (Viktoria Gabriel), kurios vyras žuvo Pirmajame pasauliniame kare, ir jos du vaikai – septynmetė Cecilija ir dvejų metų Jozefas. Gruberių šeima kaimynų akyse buvo uždara, nemėgstama, jos gyvenimą gaubė apkalbos. Laikai buvo neramūs. Vokietija dar tik atsigavo po Pirmojo pasaulinio karo, šalyje siautė infliacija, keliais klajojo bedarbiai, buvę kareiviai ir valkatos. Atokioje sodyboje, kur iki artimiausio policininko – daugybė kilometrų, nepažįstamasis galėjo pasislėpti ilgai, o kaimynai neturėjo įpročio kištis į svetimus reikalus. Ženklai, kurių niekas nesuprato Pasakojama, kad ūkyje keistų dalykų vyko jau seniai. Ankstesnė tarnaitė, išėjusi maždaug prieš pusmetį, tvirtino, kad name vaidenasi: palėpėje girdėdavosi žingsniai ir keisti garsai. Kaimynai tai palaikė prietarais. Tačiau likus kelioms dienoms iki tragedijos, Andreasas Gruberis kaimynams papasakojo apie dalykus, kurių prietarais nepavadinsi: sniege rasti pėdsakai, vedantys iš miško į ūkį, bet ne atgal; dingo namo raktai; rastas nepažįstamas Miuncheno laikraštis, kurio šeima neprenumeravo; naktį palėpėje buvo girdėti žingsniai; sugadinta vieno iš ūkinių pastatų durų spyna. Sakoma, kad Gruberis apieškojo sodybą, bet nieko nerado. Pagalbos jis neprašė. Kovo pabaigoje į ūkį atvyko nauja tarnaitė Marija Baumgartner (Maria Baumgartner). Tai buvo jos pirmoji darbo diena. Naktis iš kovo 31-osios 1922 m. kovo 31 d. vakarą ūkyje nutiko tai, kas iki šiol kelia šiurpą. Tyrėjų manymu, keturi šeimos nariai vienas po kito buvo išvilioti į daržinę ir ten nužudyti. Vėliau namuose žuvo mažasis Jozefas ir tarnaitė Marija. Per vieną naktį neliko šešių žmonių. Bet istorija tuo nesibaigė. Kelias kitas dienas kaimynai matė, kad iš kamino rūksta dūmai. Gyvuliai buvo pašerti, karvės pamelžtos. Vėliau tyrėjai nustatė, kad virtuvėje kažkas valgė. Kažkas gyveno namuose – tarp aukų, kurių kūnai gulėjo už sienos. Įtarimų sukėlė smulkmenos: mažoji Cecilija neatėjo į mokyklą, paštininkas nerado nė vieno žmogaus. Balandžio 4 d. kaimynai įėjo į ūkį ir rado aukas. Žudikas jau buvo dingęs. Tyrimas, įtariamieji ir aiškiaregiai Bylą tyrė Miuncheno policija. Iš karto atmesta plėšimo versija: namuose liko nemaža suma pinigų. Taigi žudikas atėjo ne dėl turto. Nusikaltimo įrankis – kaplys – buvo rastas tik 1923 m., kai ūkis buvo nugriautas. Per daugelį metų buvo apklausta daugybė žmonių. Įtarimai krito ant kaimyno, kuris pirmasis įėjo į namus, ant buvusių ūkio darbininkų, net ant Viktorijos vyro Karlo Gabrielio (Karl Gabriel). Jo kūnas karo lauke niekada nebuvo rastas, todėl sklido gandai, kad jis išgyveno ir sugrįžo. Šios versijos šalininkai tiki, kad pėdsakai sniege – jo. Įrodymų tam nėra. Byla buvo tokia beviltiška, kad tyrėjai kreipėsi net į aiškiaregius – tačiau ir jie atsakymo nepateikė. Daugiau pasakojimų apie vietas, kur nutiko kažkas neįtikėtino, rasite skiltyje Paslaptingos vietos. Ką žinome ir kas lieka paslaptimi Žinome, kad žudynės įvyko, žinome aukų vardus ir tai, kad kažkas kurį laiką buvo ūkyje po nusikaltimo. 2007 m. Fiurstenfeldbruko policijos akademijos studentai, pasitelkę šiuolaikinius kriminalistikos metodus, dar kartą išnagrinėjo bylą. Jie įvardijo labiausiai įtariamą asmenį, tačiau, gerbdami dar gyvenančius giminaičius, jo vardo viešai neskelbė. Antgamtinių paaiškinimų čia nereikia: kraupiausia Hinterkaifeko istorijoje yra būtent tai, kad visa tai padarė žmogus. Šiandien ūkio nebėra, jo vietoje stovi tik nedidelis memorialinis kryžius. Aukoms – šeimai, dviem vaikams ir pirmą dieną dirbusiai tarnaitei – teisingumas taip ir nebuvo atkurtas. Didžiausias klausimas – kodėl žudikas neišėjo iškart. Teorijų yra kelios. Galbūt jis šėrė gyvulius, kad baubiantys alkani galvijai neatkreiptų kaimynų dėmesio. Galbūt ieškojo kažko konkretaus – dokumentų ar paslėptų pinigų. O gal, kaip mano kai kurie tyrinėtojai, jis jau seniai slapstėsi palėpėje ir ūkį laikė savo namais. Kiekviena iš šių versijų savaip šiurpi. Kodėl, jūsų manymu, žudikas liko ūkyje kelias dienas? Ar tokios senos bylos dar gali būti išnarpliotos? Pasidalykite mintimis forume. Šaltiniai Hinterkaifeck murders – Wikipedia Gizmodo: The creepy 1922 mass slaughter that shocked a nation Investigation Discovery: The Gruber family murders

