Gyvenimas – tai kaip kelionė traukiniu. Su daugybe stotelių, maršruto pakeitimų ir netgi avarijų.
Vos gimę, mes įsėdame į traukinį su mūsų tėvais ir iš pradžių manome, kad šioje kelionėje būsime su jais visada. Tačiau kažkuriuo metu vienoje stotelėje jie išlipa ir mes tęsiame savo kelionę be jų.
Laikas bėga, į vagoną įlipa kiti žmonės. Kai kurie taps mums labai svarbūs, galbūt netgi liks su mumis iki kelionės pabaigos. Kai kurie išlips iš traukinio amžiams palikdami tuščią vietą šalia mūsų. O kiti stotelėse dings taip nepastebimai, kad net neatkreipsime dėmesio, kad jų vietos jau užimtos visiškai kitų žmonių.
Ši kelionė bus kupina džiaugsmo, liūdesio, lūkesčių, išdavysčių, atleidimų, pasisveikinimų ir atsisveikinimų. Kartais norėsime patraukti stabdžio rankeną ir persėsti į kitą vagoną, o kartais su didžiausiu malonumu žvelgsime pro langą ir domėsimės naujai įsėdusiais keleiviais. Pagrindinė kelionės intriga – mes nežinome, kurioje stotelėje mums teks išlipti. Reikia tiesiog mėgautis pačia kelione ir stengtis, kad sėdintiems šalia ji taip pat būtų patogi.
Tai labai svarbu. Juk kai pasieksime savo galutinę stotelę, reikia, kad kelionę tęsiantys žmonės pajustų, jog mūsų vieta ištuštėjo, ir jiems liktų geriausi atsiminimai apie tą, kuris ką tik sėdėjo šalia…
©️ Markas Antonis (Mark Antony)
