Šiomis sausio dienomis, kai prisimename 1991 m. sausį, labai tiko ir pritiko Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio pasvarstymas, o gal ir pamokymas: „Visais būdais venkite prisiskirti aukos statusą. Kad ir kokia šlykšti gali būti jūsų pozicija, stenkitės nekaltinti išorinių jėgų: istorijos, valstybės, valdžios, rasės, tėvų, mėnulio fazės, vaikystės, nesavalaikio sodinimo ir pan. Tuo metu, kai ką nors kaltinate, sumenkinate savo apsisprendimą ką nors pakeisti.“ 1991 m. sausį ėjome į barikadas. Nes buvome apsisprendę. Kas važiavo į Vilnių, kas – į Sitkūnus. O kas liko Klaipėdoje, bet šutino į televizijos bokštą Giruliuose, degino laužus prie Savivaldybės. Nekviečiami ir neraginami ėjome ten, kur liepė širdis. Tie, kuriems širdis nieko neliepė, sėdėjo namuose ir svarstė, kuo viskas baigsis. Tie, kurie ėjo, kur liepė širdis, turbūt pirmieji ir pradėjo išsivaikščioti iš Lietuvos, nelaukdami visai negarbingos prichvatizacijos, nedarbo pasekmių. Ar laimėjo – klausimas būtų filosofinis. Turėjome galimybę rinktis. Dabar mane ima graudus juokas, kai prisimenu viltis tapti „kapitaliste“, įsigijus kelių Klaipėdos įmonių akcijų. Labai greitai tos įmonės buvo negarbingai prichvatizuotos, žmonės prarado darbo vietas. O apleistuose pelningai dirbusių susiglemžtų fabrikų cechuose netrukus radosi gyventojai, patekę į žmonių be garbės ir sąžinės letenas ir apgaulės būdu praradę pastoges. Taip, visko buvo nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Ir dabar gyvename toli gražu ne pagal gerai sureguliuotų šveicariškų laikrodžių dėsnius. Išbandymai Lietuvai, išbandymai kiekvienam mūsų – kaip susitvarkysime? Ir tvarkomės, kaip kas išmanome ir sugebame. Dar iki Kalėdų gavau skilties skaitytojos p. Birutės tokio turinio laiškelį: „Adventas – apmąstymų metas. Tai ir svarstau, ko vertas mano gyvenimas. Užaugintų vaikų, kurie yra pats brangiausias mano gyvenimo turtas, neskaičiuoju. Bet džiaugiuosi, kad jie jau turėjo galimybių rinktis savo gyvenimo kelius. Atrodo, rinkosi teisingai. Truputį jiems pavydžiu tų universitetų įvairiose pasaulio šalyse, patirčių, kurių nesulyginsi su manosiomis. Tiesa, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, galimybių rinktis turėjau ir aš. Bijojau rizikos manydama – geriau žvirblis rankoje nei gervė danguje. Dabar mano vaikai bumbyja apie išėjimus iš komforto zonos. Toks tas „komfortas“ ir buvo – iš fabriko gautas butas gal po trisdešimties metų darbo jame, na, ir zaparožietis kieme. Į grybus, į uogas patraukdavome. Kolektyviniais sodais kažkodėl su vyru nesižavėjome. Juk net neįsivaizdavome, kokia tai investicija ateičiai. O ir žodžio „investicija“ juk nežinojome. Ne, nieko nesigailiu ir dėl nieko nesielvartauju. Gyvenom, kaip sugebėjom. Ir dabar gyvename, kaip išeina. Žinoma, su nostalgija prisimenu Baltijos kelią, su nostalgija galvoju ir apie 1990 m. gruodžio – 1991 m. sausio įvykius. Taip, jie buvo apšlakstyti krauju. Bet kokie mes buvome nuostabūs pagalba vieni kitiems, nes širdys plakė tuo pačiu ritmu. Kaip to ritmo pasigendu dabar“, – pasvarstymus baigė p. Birutė, 1991 sausį iš termosų pilsčiusi karštą arbatą sunkvežimių barikadų prie Savivaldybės vairuotojams…
