Sunerimo ne juokais
Pono Aleksandro sūnus ir duktė neišlėkė į kokius užsienio koledžus. Jie ne iš tų, kurie, palindę po visokiausių garsių Europos ir pasaulio universitetų „stogais“, tvirtų žinių pamatus klotų. Kokybės ženklą juk teikia „stogas“. O kad po juo tik oras, kaip tam tratinamam būgne, – niekam neįdomu. Kad ir kokius laikus išgyventų Lietuvos mokslas ir švietimas, p. Aleksandro vaikai nusprendė mokytis Lietuvos aukštosiose. O paskui juk bus galimybė rinktis, kur ir kokiu keliu pasukti. „Kol kas mūsų šeima ypatingos finansinės naštos dėl vaikų mokslų nejuto. Įvairiais būdais jie sukasi patys. Labai sunerimau, perskaitęs vienos aukštosios mokyklos sąlygas stipendijai gauti. Pagal tas sąlygas pirmenybę gauti stipendiją turi našlaičiai, neįgalieji, vienišos motinos, imigrantai, pabėgėliai, LGBT bendruomenės nariai, atvykusieji iš kitų Lietuvos regionų ir panašiai. Pagal tokias stipendijos skyrimo sąlygas mano duktė privalėtų nedelsdama tapti vieniša motina, o sūnus akimirksniu įsipaišyti į LGBT benduomenę? Garbės žodis, nieko nebesuprantu šiam pasaulyje. Visada buvau įsitikinęs ir tebesu – stipendijos skiriamos tiems, kurių jau įgytų žinių įvertinimai aukščiausi. Iki šiol mūsų dukters ir sūnaus stipendijos nebuvo didelės. Bet jos buvo. Perskaitęs tą informaciją labai sunerimau”, – prisipažino p. Aleksandras. Jo nerimas persidavė ir man. Kažin kiek tokių punktų sakymų „prisigamino“ kitos Lietuvos aukštosios mokyklos?
VPS – viena ponia sakė…
Taigi, VBS – viena boba sakė, keičiame į VPS – viena ponia sakė. Pirmoji santrumpa tiesiog nepolitkorektiška. Taigi, skilties interesantė ponia, egzotišku vardu Eulalija, buvo pristabdyta, vos jai pareiškus VBS. O situacija banalių banaliausia. Ponia Eulalija per jau beveik dvejus metus karantinų į prekybos centrus stengiasi vaikščioti kuo rečiau. Ir prisipirkti būtinų maisto produktų kuo ilgesniam laikui. O aną dieną, per tuos nelemtus karščius, turėdama būtinų produktų atsargų, p. Eulalija į prekybos centrą išsirengė tik dėl ledų ir mineralinio. Rytas ankstyvas, pirkėjų – ne prūdais. Pirmiausia Eulalija į krepšelį įsidėjo kelis mineralinio butelius. Ir pasuko tiesiai prie ledų spintų. O jos apraizgytos „stop“ juostomis. Dvi ponios ar panelės į dėžes krausto jų turinį. Matyt, keičiama ledų dislokacijos vieta. „Ponių ar panelių paklausiau, ar iš tų dėžių galėčiau pasiimti mano mėgstamų ledų. Ne, išpyškino, ir ledų spintas kraustė toliau. Gal ir įkyriai, tačiau pasiteiravau, ar tų ledų galėčiau kur nors kitoje vietoje rasti? Ne – kažkaip piktdžiugiškai nuskambėjo atsakymas. Nors buvo ankstyvas rytas, maniau, personalas dar „neįelektrintas“ tokių įkyruolių kaip aš. Matyt, klydau. „Įelektrinti“ galėjo visai ne pirkėjai. Bet tai – ne mano galvos skausmas. Ledų vis dėlto radau – vežimėliuose. Tarp jų nebuvo mano mėgstamų, bet nusipirkau. Bet kokių„, – baigė pasakoti p. Eulalija, pasididžiavusi, kad nepasitikėjo VPS “agentūra”. Gyvenimo smulkmenos, – pasakysite jūs. Bet, turint omenyje garbų p. Eulalijos amžių ir tai, kad kelionės į prekybcentrį jai nėra tolygios „spacieriui“, gal šiek tiek daugiau nei gyvenimo smulkmena…
