Ta proga „Vakarų ekspresas“ tęsia rašinių ciklą apie „Gintarinio prizo“ istoriją ir įdomiausius faktus.
Šįkart viena „Gintarinio prizo“ turnyro organizatorių klaipėdietė Ugnė Raudytė-Daubarienė papasakojo, kokius kryžiaus kelius teko nueiti kultūrizmui, kad galėtų išlįsti į dienos šviesą.
Turnyrą organizavo slapta
Nuo 1947 iki 1969 metų oficialiam pasaulio kultūrizmo sportui vadovavo FIHC (Federation Internationale Halterophile et Culturiste) federacija.
Kultūrizmas amerikiečio Bobo Hofmano (Robert Collins Hoffman, 1898-1985 m.) iniciatyva į socialistinį pasaulį atkeliavo 1959 metais, kai Varšuvoje (Lenkija) vyko tarptautinės sunkiosios atletikos federacijos FIHC pasaulio čempionatas.
Tradiciškai kartu su sunkiosios atletikos pasaulio čempionatais FIHC organizuodavo pasaulio kultūrizmo čempionatus, kurie buvo vadinami „Mr. Universe“.
FIHC laikais pasaulio sporte buvo ryškus kultūrizmo pakilimas. Kultūrizmas sparčiai populiarėjo. 1963 metais prie TSRS sunkiosios atletikos federacijos buvo įstegta TSRS kultūrizmo federacija (Atletinės gimnastikos komisija).
1973 TSRS bei kitose socialistinėse šalyse kultūrizmą uždraudė. Pirmoje eilėje tai buvo politinis sprendimas – kultūrizmas buvo pripažintas kapitalistinio Vakarų pasaulio sporto šaka, neatitinkanti socialistinės moralės principų.
Prasidėjo kultūrizmo persekiojimas. Dauguma kultūristų sportinę veiklą nutraukė arba „išėjo į pogrindį“.
1968-1972 metais Klaipėdoje vyko „Gintarinio prizo“ („Amber Prix International“) turnyrai.
Kutūrizmo draudimo laikotarpiu 1974 metais klaipėdietis Edmundas Daubaras slapta organizavo „Gintarinio prizo“ turnyrą Klaipėdos prekybos uosto bombų slėptuvėje.
Viduje augo protestas. E. Daubaras 1976-1977 metais surengė viešus „Gintarinio prizo“ renginius Telšiuose ir Klaipėdoje.
Rašė peticijas
1977 metais TSRS sugriežtėjo kultūrizmo draudimo kontrolė, sustiprėjo kultūristų persekiojimas. Apie neva neigiamas kultūrizmo puses daug rašė TSRS sporto spauda.
Siekdamas sporto draudimo panaikinimo, E. Daubaras susirašinėjo su TSRS sporto ministerija, tačiau jokių teigiamų sprendimų nesulaukė.
Susitikęs Vilniuje su Lietuvos TSR sporto ministru Zigmu Motiekaičiu, E. Daubaras savo iniciatyvoms jo palaikymo nesulaukė.
„Neapsikęsdamas su esama padėtimi, 1978 metų sausio mėnesį E. Daubaras parašė TSRS komunistų partijos centro komitetui kultūrizmo sporto gynimo peticiją ir pasirašė ją vienui vienas.
Jo nepalaikė nė vienas kultūrizmo organizatorius – bijojo persekiojimo.
Tikino: „Jei kas blogo nutiks, mes apie tavo sumanymą nieko nežinojome.“
Paštu peticijos siųsti nebuvo galima – laiškas nenueis. Cenzūra savo darbą atliko sklandžiai.
E. Daubarui teko asmeniškai važiuoti į Maskvą. Peticija ir jos kopijos buvo tiesiogiai pristatytos ir užregistruotos TSRS komunistų partijos centro komitete, TSRS ministrų taryboje, dienraščių „Pravda“, „Izvestija“ bei „Sovetskij sport“ redakcijose. Tikėtasi, kad jei peticija pateks tik į vieną instanciją, ji bus tiesiog išmesta. Dabar to padaryti jau nebuvo galima, nes nežinia, kaip pasielgs kiti adresatai”, – istoriją dėstė U. Raudytė-Daubarienė.
Atjungė namų telefoną
Sugrįžęs iš Maskvos, E. Daubaras su nerimu laukė peticijos pasekmių.
Netikėtai telefonu klaipėdiečiui paskambino iš TSRS komunistų partijos centro komiteto propagandos skyriaus ir domėjosi peticijos klausimais.
Po kurio laiko, aiškindamiesi detales, dar kartą paskambino iš Maskvos. Tuomet E. Daubaro namuose buvo atjungtas telefonas ir per darbovietę jį išsikvietė Klaipėdos miesto komunistų partijos komiteto pirmininkas Jonas Gureckas.
Pokalbis buvo trumpas: „Nebetrukdyk Maskvos. Mes tau leidžiame Klaipėdoje organizuoti kultūrizmo varžybas.“
Tai buvo netikėta – visoje TSRS kultūrizmas uždraustas, o Klaipėdoje buvo oficialiai leistos varžybos. Taip nuo 1978 metų Klaipėdoje „Gintarinio prizo“ turnyras reguliariai vyksta iki šiol.
Vatikane įteiktas medalis
2011 metais Vatikane vyko oficialus Pasaulinės WFF (World Fitness Federation) federacijos prezidento E. Daubaro priėmimas, trukęs visą parą.
Laiko buvo daug, todėl teko ilgokai bendrauti su Vatikano kongregacijos prefektu bei Popiežiaus komiteto prie tarptautinės eucharistikos kongreso pirmininku kardinolu Jozefu Tomko bei Vatikano administracijos vadovu Padre Paolo.
Išklausę E. Daubaro istorijų, abu pripažino socializmo metais vykdytą klaipėdiečio veiklą komunistinio režimo atžvilgiu disidentine ir apdovanojo Vatikano Pontifiko medaliu.
Vatikane būta dar vienos staigmenos – penktą valadą ryto kunigas pažadino E. Daubarą ir pakvietė kartu vykti į Šv. Petro baziliką.
Dideliam nustebimui Šv. Petro bazilikoje E. Daubaras išklausė mišias, kuriose su kunigu buvo vieninteliai dalyviai.
„Gintarinio prizo“ istorija tęsiasi. Būta ir daugiau neįtikėtinų įvykių, kuriuos kitaip kaip aukščiausių jėgų įsikišimu sunku suvokti.
