Arūnas Dudėnas į Lietuvos Respublikos Seimą pateko 2024 metų rinkimuose, atstovaudamas Lietuvos socialdemokratų partijai.
Jis buvo išrinktas Deltuvos šiaurinėje vienmandatėje apygardoje, apimančioje Ukmergės, Anykščių ir Panevėžio rajonus.
Pirmajame rinkimų ture jis surinko daugiausia balsų, o antrajame ture nugalėjo Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos” kandidatą Tomą Tomiliną, surinkęs 53,49 % balsų.
Ar tą dieną įvyko kas nors išskirtinio?
Tikrai ne.
Nuo pat 1996 metų, kuomet politinė situacija jau buvo stabilizuota, Lietuvos Respublikos Seimas ne kartą svarstė ir priėmė sprendimus dėl Seimo narių teisinės neliečiamybės panaikinimo.
Ši procedūra yra svarbi demokratinio proceso dalis, užtikrinanti, kad parlamentarai būtų atsakingi už savo veiksmus ir negalėtų piktnaudžiauti savo statusu.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 62 straipsnis numato, kad Seimo narys negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas ar kitaip suvaržytas be Seimo sutikimo.
Tai reiškia, kad norint pradėti baudžiamąjį persekiojimą prieš Seimo narį, būtina gauti Seimo pritarimą.
Ši nuostata skirta apsaugoti parlamentarus nuo galimo politinio persekiojimo, tačiau ji taip pat reikalauja atsakomybės ir skaidrumo iš pačių Seimo narių.
Tiems, kas bent šiek tiek domisi politiniu Lietuvos gyvenimu jau yra tekę ne kartą kraipyti galvą, matant seimūnų viražus vieniems savo kolegoms naikinant neliečiamybę, kitiems gi nesuprantamu būdu ją išsaugant.
Per kelis pastaruosius dešimtmečius buvo keletas atvejų, kai Seimas panaikino savo narių teisinę neliečiamybę. 2025 metų pradžioje Seimas panaikino Remigijaus Žemaitaičio teisinę neliečiamybę.
Už šį sprendimą balsavo 77 Seimo nariai, o 29 buvo prieš. Šis sprendimas leido teisėsaugos institucijoms pradėti tyrimą dėl galimų pažeidimų.
Viktoras Uspaskichas, Vitalija Vonžutaitė ir Vytautas Gapšys neteko jos 2013 metais, kuomet Seimas panaikino šių Darbo partijos narių teisinę neliečiamybę dėl įtarimų vadinamojoje „juodosios buhalterijos” byloje, kuri galiausiai baigėsi niekuo.
Ankstesnėje kadencijoje Seimas panaikino tuometinio konservatoriaus Naglio Puteikio teisinį imunitetą, leidžiant Klaipėdos miesto apylinkės teismui toliau nagrinėti baudžiamąją bylą, kurioje politikas buvo kaltinamas teismo sprendimo nevykdymu.
Buvo atvejų, kai Seimas nusprendė nepanaikinti savo narių teisinės neliečiamybės.
Vienas garsiausių buvo dabar jau gerokai primirštas ir laiko dulkėmis pridengtas Vytenio Andriukaičio, Vytauto Kvietkausko ir Arvydo Vidžiūno atvejis.
2004 metais Seimas nesutiko panaikinti šių Seimo narių teisinės neliečiamybės, nors jie buvo įtariami kyšio paėmimu iš „Rubicon Group”.
Tais laikais politikai dar žinojo, kas tai yra garbė ir patys atsisakė Seimo nario mandatų, tačiau jų bylos taip ir nepasiekė teismo dėl įrodymų stokos.
Įdomiausia situacija Seime susiklostė 2010 metais. Seimo nariai Linas Karalius ir Aleksandras Sacharukas susilaukė apkaltos procedūros dėl Konstitucijos pažeidimų.
Karalius atostogavo užsienyje, praleisdamas Seimo posėdžius, o Sacharukas neteisėtai balsavo už kolegą naudodamas jo kortelę. Komisija, tyrusi šią istoriją rekomendavo abiem pradėti apkaltą.
2010 metų lapkričio 11 dieną Seimas svarstė apkaltos procedūras tuometiniams Seimo nariams Linui Karaliui ir Aleksandrui Sacharukui.
Prieš tai Konstitucinis Teismas nustatė, kad abu parlamentarai šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką: L. Karalius išvyko į užsienį per Seimo sesiją, o A. Sacharukas neteisėtai balsavo už jį naudodamas kolegos kortelę.
Ir čia įvyko tai, kas vėliau apaugo įvairiomis sąmokslo teorijomis: slaptame balsavime už L. Karaliaus mandato panaikinimą balsavo 89 Seimo nariai, todėl jis neteko mandato.
Tuo tarpu už A. Sacharuko pašalinimą balsavo vos 80 parlamentarų.
To nepakako iki reikiamos 85 balsų daugumos, tad jis išsaugojo savo vietą Seime, nors abu balsavimai vyko vienas po kito.
Ar manote, kad tokia nuostata Seime galioja visiems?
Toli gražu ne.
2022 metų rugsėjo 15 dieną Seimo posėdyje Petras Gražulis sąmoningai balsavo ne tik už save, bet ir už kitą Seimo narį – Liną Jonauską.
Konstitucinis Teismas pripažino, kad šis veiksmas yra šiurkštus Konstitucijos pažeidimas ir Seimo nario priesaikos sulaužymas. Teismas pažymėjo, kad toks elgesys diskredituoja Seimo autoritetą ir pažeidžia demokratinius principus.
2023 metų birželio 1 dieną Seimas pradėjo apkaltos procesą, o gruodžio 18 dieną slaptu balsavimu nusprendė panaikinti Petro Gražulio Seimo nario mandatą.
Už tai balsavo 86 Seimo nariai, prieš – 8, susilaikė – 4. Pagal Konstituciją, pašalintas Seimo narys dešimt metų negali eiti pareigų, kurioms būtina konstitucinė priesaika.
Dar vienas ypatingo dėmesio vertas atvejis įvyko 2023 metų pradžioje, kai generalinė prokurorė Nida Grunskienė, prispausta nenuginčijamų įrodymų kreipėsi į Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen dėl Seimo nario Kristijono Bartoševičiaus, priklausiusio neliečiamai TS-LKD frakcijai, teisinės neliečiamybės panaikinimo.
Šis kreipimasis buvo susijęs su pradėtu ikiteisminiu tyrimu dėl galimo seksualinio prievartavimo ir nepilnamečio asmens tvirkinimo, kuriame figūravo su konservatorių sąrašu į Seimą prasibrovęs Kristijonas Bartoševičius.
Tačiau apie gresiančius nemalonumus jį įspėjo iškili konservatorė Radvilė Morkūnienė, todėl įtariamasis būdamas užsienyje pats atsisakė mandato dar prieš Seimo sprendimą dėl neliečiamybės panaikinimo, taip atimdamas galimybę Seimui oficialiai balsuoti šiuo klausimu.
Teisinė neliečiamybė yra svarbus demokratinės valstybės principas, užtikrinantis, kad Seimo nariai galėtų laisvai vykdyti savo pareigas be baimės dėl politinio persekiojimo.
Tačiau ši apsauga neturi tapti priemone išvengti atsakomybės už galimus nusikaltimus ar nusižengimus, tuo labiau politinio turgaus preke.
Svarbu, kad Seimas atsakingai vertintų kiekvieną prašymą dėl neliečiamybės panaikinimo, atsižvelgdamas į pateiktus įrodymus ir galimus politinio spaudimo aspektus.
Be to, būtina užtikrinti, kad teisinės neliečiamybės institutas būtų naudojamas tik tais atvejais, kai tai būtina demokratijos apsaugai, o ne kaip skydas nuo teisėsaugos institucijų veiksmų.
Tai reikalauja tiek teisės aktų tobulinimo, tiek politinės kultūros brandos.
Šiuo metu valdžioje esanti koalicija tą sąlygą buvo įrašiusi net į savo koalicinę sutartį.
„Sulaužytas esminis koalicinės sutarties punktas, rytoj turėsime partijos valdybą ir svarstysime, kaip reaguoti”, – neslėpdamas susierzinimo atsisakymą išduoti teisėsaugai socialdemokratą Arūną Dudėną komentavo Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis.
Buvo netgi tikinčių, kad jo vadovaujamų partiečių frakcija gali palikti valdančiąją koaliciją.
Tačiau taip galėjo galvoti tik tie, kurie nesupranta, kokie stiprūs yra biudžetinių pinigų klijai.
Naujausi duomenys apie Lietuvos Seimo kaip institucijos vertinimą rodo, kad visuomenės pasitikėjimas parlamentu, kaip ir kiekvienais metais išlieka labai žemas.
Nuolat žiniasklaidoje aptariami nesuprantami atvejai, tokie kaip Seimo nario Arūno Dudėno neliečiamybės išsaugojimas „čekiukų” byloje, kelia visuomenės nepasitenkinimą ir gali dar labiau neigiamai paveikti parlamento įvaizdį.
„Baltijos tyrimų” apklausa, atlikta 2025 metų sausio 25 – vasario 8 dienomis rodo, kad Seimas išlieka viena mažiausiai pasitikėjimą keliančių institucijų Lietuvoje.
Apklausoje nurodoma, kad pasitikėjimas Seimu svyruoja apie 20-25 % ribą, o nepasitikėjimas siekia apie 60-70 %. Panašius rezultatus rodo ir 2025 metų vasario 14 – 23 dienomis atlikta „Vilmorus” apklausa.
Joje Seimo reitingai taip pat išlieka labai žemi, su maždaug 22 % respondentų, išreiškiančių palankų požiūrį į Seimą kaip instituciją, tuo tarpu apie 65 % ją vertina nepalankiai.
Palyginti su kitomis institucijomis, Seimas atsilieka ir nuo prezidentūros (apie 70 % palankumo), ir netgi nuo Vyriausybės, kuri, vadovaujama Gintauto Palucko, sulaukia apie 35 % palankumo.
Ar seimūnams rūpi mūsų nuomonė apie juos? Labai nuoširdžiai abejoju.
Tolimais 2017 metais Ingrida Šimonytė savo socialiniame tinkle parašė: „Konservatorius pastoviai renka apie 20 proc. rinkėjų, tai yra 2 iš 10 žmonių.
Vadinasi, 8 iš 10 renkasi kitaip. Ir tai yra gerai, nes įvairovė yra gyvenimo druska.
Bet kai tie 8 iš 10 ima aiškinti, kad jų pasirinkimas yra vienintelis teisingas, o kiti yra kvailiai, tai jau darosi nebe taip smagu.”
Nuo to parašymo praėjo aštuoneri metai, o 2024 metais mes išsirinkome naują Seimą.
Ar jums, mieli skaitytojai neatrodo, kad kvailiais esame mes visi, vis iš naujo patikintys, jog pasikeitus valdantiesiems pasikeis ir jų požiūris į mus?
Neliečiamieji neabejotinai mus vėl prisimins tik 2028 metų rudenį.
