„Kuo daugiau veiklų patikėsite gamtai, nes ji tai išmano geriau, tuo geresnis bus rezultatas. Tačiau ir jums nuobodžiauti neteks. Reikės paruošti dirvą daržovėms, jas pasėti ir pasodinti, prižiūrėti ir dar nudirbti smulkesnių darbelių. Bet svarbiausia yra suvokti, ką ir kodėl darote, perprasti gamtinės žemdirbystės esmę“, – savo knygoje „Gamtinis daržas. Atraskime iš naujo natūralų daržovių skonį“ rašo gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas ir propaguotojas Saulius Jasionis.
Nors S. Jasionis jau daugiau nei dešimt metų darbuojasi ne šio pasaulio, o Rojaus soduose, jo knygos apie gamtinę žemdirbystę yra iš naujo leidžiamos ir graibstomos skaitytojų.
„Saulius buvo išskirtinė asmenybė. Jo neeilinės žinios, požiūris į gyvenimą padėjo suburti nemenką bendruomenę. Man, dar labai jaunam, Saulius padarė didelę įtaką formuojantis mano vertybėms ir ateities pasirinkimams. Jo dėka mano jaunystė buvo kupina įdomių patirčių, o dabar galiu dirbti su aukšto lygio restoranais, šeimai parnešti tikro, kokybiško maisto. Saulius savo paskaitomis ir knygomis tęsia prasmingas pamokas ir daro pokyčius net ir po savo mirties“, – sako ūkininkas Povilas Patumsis.
S. Jasionis gamtine žemdirbyste susidomėjo perskaitęs agronomo N. I. Kurdiumovo knygas apie tai, kaip nereikia dirbti žemės. Šias knygas ji su bendraminčiais ne tik išleido lietuviškai, bet ir pats savo žemės sklype pradėjo taikyti natūralios žemdirbystės principus. Žinios, kurių nuolat ieškojo, o ir asmeninės patirtys savame darže sukūrė savitą gamtinės žemdirbystės teoriją, apie kurią, net ir jam gyvam nesant, sklinda legendos.
Agronomo bendraminčiai pasakoja, kad S. Jasioniui niekada nebuvo svarbu užauginti kuo gausesnį daržovių ar vaisių derlių. Labiausiai jį domino eksperimentai, leidžiantys išsiaiškinti augalininkystės principus. Jis tikėjosi, kad gamtinės žemdirbystės principai turėtų sudominti savitą gyvenimo būdą kaime, vienkiemiuose ir ekologinėse gyvenvietėse besirenkančius žmones, tačiau išties šiandien agronomo idėjos yra įdomios visiems, kurie nori valgyti ekologiškai pačių užaugintus vaisius ir daržoves.
Apie ką kalba gamtinė žemdirbystė? Pirmiausia apie tai, kad kultūriniai augalai yra tik dalis dirvos gyvybės. Dirvai ir jos paklotei reikalinga ramybė, kad jos gyvybė galėtų vystytis, taigi, jokių dirvos perkasimų.
Gamtiniai žemdirbiai dirvos paviršių dengiama paklote mulčiuoja. Mulčias ne tik sulaiko drėgmę, susilpnina piktžoles, bet ir kuria tam tikrą aplinką. Negyvoje organikoje esančios bakterijos ir grybeliai skleidžia į dirvą anglies dvideginį, kuris, būdamas sunkesnis už orą, leidžiasi į dirvą, tirpsta vandenyje ir atitenka augalams.
Sodo ir daržo gyvybės pagrindas – mikroorganizmai. Jiems būtina sukurti tam tikras sąlygas – optimalią drėgmę, deguonį ir maistą. Tokias sąlygas kuria organinis mulčias, jis yra maistas organizmams, po juo visada optimaliai drėgna, laisvai patenka oras.
Idealiame sode ar darže viskas turi būti padengta žaliais lapais, – augalai sodinami tankiai, derinamos įvairios rūšys ir nesibaiminama piktžolių. Gamtinės žemdirbystės požiūriu jos – gerieji kaimynai, lygiai taip pat dalyvaujantys dirvos gyvenime. Giliašaknės žolės papildo viršutinius dirvos sluoksnius mineralais; plačialapės žolės neleidžia susidaryti velėnai, aukštos žolės saugo kai kuriuos kultūrinius augalus nuo vėlyvų šalnų, kai kurios žolės – nuo kenkėjų.
Sveiko sodo ir daržo pagrindas – bioįvairovė, kurioje dalyvauja kuo daugiau augalų ir gyvūnų rūšių. Kuo daugiau šių ryšių, kuo jie įvairesni – tuo atsparesnė, gyvybingesnė sistema. Tačiau egzistuoja svarbi sąlyga – augalų rūšys turi būti išmaniai susietos tarpusavyje, derėti.
Gamtinėje žemdirbystėje nėra kovos su augalų ligomis, nėra ligų profilaktikos, nes nėra ir pačių ligų. Sveikoje sistemoje nusistovi mikroorganizmų pusiausvyra, neplinta patogeninės rūšys, o daržovės ir vaisiai užauga gražūs ir sveiki.
Saulius Jasionis, „Gamtinis daržas“ – ištrauka
DARŽO SVEIKATA
Daržo sveikatai svarbūs ne atskiri augalai ar jų grupės darže, bet ir pats daržas kaip visuma. Rimčiau nagrinėjant sveikatos klausimą, tektų kalbėti net ne apie daržą, o apie visą ūkį ir jo aplinką, bet knyga skirta ne tik ūkininkams, tačiau ir smulkiems augintojams, dažnai turintiems kelias daržovių lysves, todėl ir mes šį kartą apsiribosime daržu.
Pirmiausia daržo, o kartu ir visų jame augančių augalų sveikata priklauso nuo pačių augalų atsparumo ligoms. Tai priklauso nuo jų prigimties ir augimo sąlygų.
Augalų prigimtis. Kiekvienas augalas išauga iš sėklos, kurią subrandino motininis augalas. Nuo motininio augalo savybių priklauso jo palikuonių atsparumas. Iš sveikomis sąlygomis augintų, jokių dirbtinių apsaugos priemonių nemačiusių augalų sėklų išaugę augalai dauguma bus potencialiai sveiki. Ne visi, nes visada pasitaiko silpnesnių, kuriuos tenka išbrokuoti. Paprastai sveikesni būna vietinių, senų veislių augalai. Per ilgą laiką jie spėja prisitaikyti prie vietos mikroklimato, susipažinti su visais (ir geraisiais, ir blogaisiais) mikroorganizmais ir atitinkamai reaguoti į jų poveikį.
Vos pasėjus sėklas, formuojasi augalų atsparumas, kuris, nors priklauso nuo sėklos prigimties, gali sumažėti arba padidėti veikiamas aplinkos sąlygų. Jeigu sėklos dygsta dirvoje, kurioje intensyviai vyksta augalinių liekanų skaidymas, iš jų išaugę augalai bus atsparesni ligoms už išaugusius neaktyvioje, negyvoje dirvoje. Tai vyksta visą augimo sezoną, tik noriu pabrėžti, kad sąlygos svarbios nuo pat sėklos patekimo į žemę. Kuo labiau daigai lepinami – auginami šiltnamio sąlygomis, papildomai maitinami trąšomis (nors ir organinėmis), tuo jų atsparumas bus mažesnis. Žinoma, čia nereikia persistengti – daigas nuo pat sudygimo turi gauti viską, ko jam reikia, badavimas taip pat sumažins jo atsparumą. Bet geriausia, kai visą maistą gauna iš čia pat skaidomų augalinių liekanų. Taip pat daigams svarbi šviesa – esant jos trūkumui, jų atsparumas mažėja.
Augimo sąlygos. Augalų sveikata priklauso ir nuo mitybos subalansavimo bei natūralios biologinės apsaugos – dirvos mikroorganizmų, kurie patys neleidžia įsigalėti grybinių ir bakterinių ligų sukėlėjams. Jeigu darže augalų mityba gerai subalansuota, t. y. daržo maistas – dirvos paviršiuje skaidomas mulčias, jie gauna visų reikalingų maisto medžiagų reikiamomis proporcijomis. O kartu mulčias sudaro geras sąlygas daugintis įvairiems mikroorganizmams, kurie ir užtikrina biologinę apsaugą. Kuo intensyviau darže skaidomas mulčias, tuo sveikesni jame augalai. Mulčyje ir po juo gyvenantys mikroorganizmai natūraliai taip išsiaiškina tarpusavio santykius, kad ligų sukėlėjų tarp jų būna labai mažai ir jie nekelia grėsmės augalams. Idealu, kai mulčiuojamas visas daržo plotas, neišskiriant nė tarplysvių. Tai ne tik sudaro sąlygas išplėtoti galingas naudingų mikroorganizmų asociacijas, bet ir virš mulčio sukuria augalų sveikatai palankų mikrobiologinį foną. Bakterijos labai lengvos, jų būna daug ant visų augalų dalių, todėl net palankiomis sąlygomis parazitinių grybelių sporos negali sudygti ir pridaryti problemų augalams. Primenu, kad pagrindinių mulčio skaidytojų – šieno lazdelių ir pieno rūgšties bakterijų – išskiriami fermentai pragaištingi daugumai ligų sukėlėjų. Mulčiavimas išgujo iš gamtinių daržų bulvių ir pomidorų fitoftorozę (liaudies vadinamą maru), agurkų miltligę – iki tol daugiausia nuostolių pridarydavusias ligas. Soduose išnyko kriaušių degligė ir agrastų valktis. Ne tik šios, visos parazitinių mikroorganizmų sukeliamos ligos pasitraukė iš gamtinių daržų. Dabar mes neturime problemų, kurias akcentuoja tradiciniai daržininkai ir sodininkai, kad atseit vienos ar kitos veislės neatsparios kokiai nors bakterijų ar grybelių sukeliamai ligai. Mums visos veislės gali tapti atsparios. Žinoma, čia yra išimčių, kurių nežinojimas gali jus sugluminti ir versti abejoti mulčio gydomuoju poveikiu.
Mulčias ištikimai atlieka apsauginę funkciją tik tada, kai įvykdytos kitos dvi sąlygos: augalai auga jiems tinkančioje aplinkoje, o pačiame mulčyje gyvena daug reikalingų mikroorganizmų. Jeigu bent vienos iš šių sąlygų nėra, augalų ligos sugrįžta. Konkretus atvejis: daugelis gamtinių daržininkų pastebėjo, kad net geriausioje aplinkoje ir geriausiai prižiūrimame darže pomidorai suserga. Vienais metais smarkiau, kitais – silpniau, bet visiškai sveiki auga mažai kur. Sergamumas priklauso ir nuo veislės. Vienos veislės serga kasmet, kitos kartais, o trečios niekada neserga, kad ir kokios sąlygos būtų. Ką tai reiškia? Pomidorams mūsų klimatas nelabai tinka. Tiesa, yra gerai prisitaikiusių veislių, kurios niekada neserga, bet jų nedaug. Tačiau šitas faktas jau sako, kad selekcinis darbas gali padaryti didelę įtaką augalų atsparumui ligoms. Su paprastomis, mėgėjiškomis selekcijos priemonėmis susipažinsite tam skirtame skyrelyje. Dauguma pomidorų veislių fitoftorozei neatsparios ir serga, jei vasara drėgnesnė. O kai kurios serga bet kokiais metais. Čia dažnai prisideda ir jų auginimo vieta.
Pomidorai – atviros stepės augalas ir jam reikalinga erdvė, laisvas oro judėjimas, daug šviesos. Uždaresnėje, tvankesnėje vietoje auginamų pomidorų imunitetas iš karto susilpnėja. Kai parenkama tinkama vieta, atsparesnės veislės ir geras mulčias – ligos baigiasi. Taigi, jeigu viską darote teisingai, bet sveikų pomidorų užauginti nepavyksta, prisiminkite, kad pomidorams mūsų klimato sąlygos vis dar svetimos. O tada arba patys pritaikykite veisles prie vietos sąlygų ir kurkite naujas, atsparias, arba neturėkite priekaištų nei pomidorams, nei orams, nei tiems daržininkams, kurie moka auginti juos sveikus. Iš patirties galiu pasakyti, kad, sudarius tinkamas sąlygas ir tinkamai auginant daigus, reikia labai pasistengti juos susargdinti.
Gamtinės žemdirbystės Lietuvoje pradininkas Saulius Jasionis 2018 metų rugpjūčio mėnesį mirė Madagaskare.
Šaltinis: Nyksciai
