Švyturio skulptūrėlė Gabijos rankose. Ją iš metalo ir medžio sukonstravo Gabijos tėtis. Nutiesė laiptus aukštyn, įtaisė duris ir langus, apvainikavo bokštą ties smaigaliu. Švyturys dviejų sprindžių aukščio. Gabija jį man patikėjo paversti fotopaveikslais.
Pasiūliau į kūrybines paieškas leistis kartu. Juk jei matytų didingą švyturio siluetą, iškylantį aukštai virš uolos, ir pats Gabijos tėtis nustebtų.
Todėl į stebuklinį kūrybinį lauką, kuriame ištirpsta ribos tarp iliuzijos ir realybės, ieškoti paveikslo išsiruošėme su Gabija dviese.
Vėjas gainiojo marių bangas, mums žingsniuojant pakrante. Pasiūliau prigulti ant smėlio. Švyturys telpa delne, tad jo didybei akimis suvokti verta žiūrėti iš apačios į viršų, visu ūgiu išsitiesus ant žemės.
Skruostas aplipęs smėlio grūdeliais, pamario vėjas juos pusto ir į akis, bet nubrauki smilteles nuo veido smėlėta ranka ir jau gali grožėtis naujai atsiveriančiu švyturio vaizdu.
Gabijos žvilgsnį patraukia ant kranto gulintis, bangų skalaujamas medžio gabalas, gal kelmas, vandenyje jau gerokai išmirkęs. „Gal ir jį į paveikslą?” – pasiūlo mano kūrybos draugė. Prisiartiname, įsižiūrime, vėl prigulame, šįkart jau ant vėsaus ir šlapio smėlio.
Tik iš tolo, metęs abejingą žvilgsnį, galėtum pamanyti, – kelmas. Pasirodo, tai aukštyn į dangų kylanti uola, kurios šiurkštus, suskerdėjęs paviršius, aukštyn žemyn banguodamas, formuoja kalveles, atveria kraterius, kanjonus.
Aplinkui tyvuliuoja vandenynas. Sunkūs debesys kloja paveikslą. Savo švyturį patupdome aukštai ant uolos. Viskas atgyja. Dabar jis labiau tikras nei prieš minutėlę delne.
Nuščiūvame. Ten, ant laiptų viršaus, prie durų, vedančių į švyturio širdį, išnyra žmogaus siluetas. Raudonas gobtuvas jį, matyt, saugo nuo vėjo, sulinkusi jo tyrinėjanti nugara. Staiga jis išsitiesia, rankose meškerė. Kelis kartus užsimoja, kone valu apsupdamas švyturį, tada ramiai panardina jauką į nerimstančius vandenis. Paveikslas!
Kūrybinei ekstazei nurimus, vėl spausdamos švyturio skulptūrėlę delne, nužingsniavome link paveiksle apsireiškusio mūsų herojaus. Žvejas Saulius, iš Kauno. O, kad bent būtų nujautęs, kokie burtai jį ką tik buvo įsupę!
„Fotomenininkas turi gebėti pamatyti jį supančius stebuklus ir juos liudyti”, – radau įrašą savo konspektuose.
Mėgstu viską pasižymėti ranka, užrašus saugau. Tąkart knygutę pildžiau seminaruose Londone. Kitas sakinys: „Jei tuo metu stebuklų aplink nematyti, susikurkit juos patys!” Labai svarbu atsakingai rašyti, nes pildosi.
Nuostabiausia, kad ilgainiui riba tarp realaus ir susvajoto stebuklų pasaulio ima lydytis, tirpti. Fotografinės iliuzijos leidžia tyrinėti savo suvokimo ribas.
Smalsus žvilgsnis, kūrybiniai eksperimentai atveria duris į dar nematytus pasaulius. Vaizduotės žaidimai transformuoja ir aplinką, ir tave patį. Gyventi žvalgantis nuostabos kupina fotografo akimi darosi labai įdomu.
Turiu savo ypač mylimą literatūros herojų – Ežiuką Rūke iš Sergejaus Kozlovo pasakų knygos. Vienoje iš savo istorijų Ežiukas prisipylė kubilėlį vandens ir pasistatė kambaryje, šalia lovos. Įleido į vandenį kelis laivelius, sumeistrautus iš klevo lapų ir pagaliukų.
Svajojo: „Turėsiu namie savo jūrą: prabusiu, o ji šniokščia, pasiversiu nuo šono ant šono, o ji – liūliuoja.” Taip ir leido Ežiukas ilgus jaukius rudens vakarus, kambaryje besidžiaugdamas savo paties jūra.
Kopos apačioje tyvuliavo dar nesušilusi jūra. Gerai, kad buvau pasiėmusi ir savo jūrą. Stiklinį dubenėlį vandens.
Prisiminiau šį numylėtą herojų, kurdama aktorės Samantos Pinaitytės paveikslus. Pavasarinė saulė jau šildė, Samanta mielai fotografavosi ant medinės terasos, šalia gelbėtojų stoties. Bet kopos apačioje tyvuliavo dar nesušilusi jūra.
Gerai, kad buvau pasiėmusi ir savo jūrą. Stiklinį dubenėlį vandens. Jei objektą padėsi labai arti prieš plačiakampį objektyvą, jis pavirs milžiniška scena. Skaidrus vanduo nevaržo žvilgsnio, tik švelniai raibsta akyse savaip išliedamas paveikslą.
Ir štai malonios saulėtos bangos jau skalauja Samantos pakrantę. Ranka sujudiname vandenį – bangos sukyla, kai vėl nurimsta – raibuliai.
Viskuo patikėjau ir aš, ir Samanta. Ji net pasiėmė nardymo vamzdelį, kad jau apglėbė ją iš visų pusių dvi jūros.
Vanduo ir kūryba – mano didžiosios aistros. Nuostabu, kai susilieja į viena. Mielai atskleisiu šiek tiek fotografo iliuzionisto paslapčių.
Tepavirs jums į veidrodžius vandens telkiniai – lygūs ežerų, marių paviršiai, net balos. Ežere atsispindintys pastatai, medžiai ir žmonės sukuria atvirkštinį pasaulį. Fotografijoje galima vaizduoti abu arba apversti aukštyn kojomis ir viskas atspindžiuose ims rodytis tikriau už tikra.
Galima pasaulį virš vandens drąsiai nurėžti, žvilgsnį fokusuoti tik į veidrodinį vaizdą. Fotografas visada gali pasirinkti, ką įtraukti į kadrą ir ką palikti už jo ribų. Vadinasi, žiūrovas mato tik tai, ką fotografas jam nusprendė parodyti.
Jei vandenį švelniai sujudinsi, kontūrai ims lietis, fotopaveikslą paversdami siurrealia tapyba.
Visada įdomu eksperimentuoti su atstumu. Kuo arčiau kamera prie vieno objekto ir kuo toliau kitas, tuo didesnis iliuzijos įspūdis. Pajūrio akmenėlis gali atrodyti kaip milžiniška skulptūra, o smilgos iš arti priminti džiungles.
Kuršių marių pakrantė, kai žiemą ima staigiai šalti, o bangas taško gūsingas vėjas, pasipuošia ledo skulptūromis. Tuomet nereikia nė smalsios fotografo akies, – viskas aplink ima rodytis labiau iliuzija, nei realybė. Ir visgi atsivėrusius stebuklinio pasaulio vartelius galima praverti dar plačiau.
Suoleliai, pasipuošę sustingusio vandens varvekliais, jei rasi rakursą, gali pavirsti dangų remiančiais ledynais.
Maži vandens lašeliai veikia kaip natūralūs lęšiai, kurie iškreipia ar sufokusuoja vaizdą. Tad galima laukti lietaus, kuris lašais nubarsto augmeniją, arba imtis iniciatyvos patiems – nupurkšti pasirinktą paviršių, – stiklą ar lapą, o tada, prigludus, akylai stebėti kaip vandens lašuose apsigyvena aplinkos objektai.
Pastebėjau, kad gavusi dailią stiklinę vandens, jau nebemoku jo tiesiog gurkšnoti. Man labai norisi taurę kilstelėti ties akimi ir patikrinti, kaip pro ją raibsta pasaulis. Tik pajutusi įtarų į mane pačią nukreiptą žvilgsnį, susigėdusi atitraukiu stiklą nuo veido.
O ar esate bandę į indą vandens, įmerkę kokį daiktą ar tiesiog savo ranką, pamažu judinti, pro stiklą stebėti? Vanduo keičia ir iškreipia formas. Taip tyrinėkite, pavyzdžiui, gėlės žiedą ir jis ims atrodyti neįtikėtinai, paslaptingai.
Aleksandras, atvykdamas pas mane TARP JŪRŲ MARIŲ, su savimi atsivežė ir visą flotilę popierinių laivų. Netrukus mudu abu jau stebime jo laivus tarp bangų saugioje minkštučių patalų jūroje.
Prieš panirdami į iliuzijose tirpstančią erdvę, turėkit minty – kūryba yra užkrečiama. Iš pradžių aš paskui save vilioju fotoherojus ir nė nepastebiu, kaip greitai leidžiuosi suviliojama jų. Štai Aleksandras, atvykdamas pas mane TARP JŪRŲ MARIŲ, su savimi atsivežė visą flotilę popierinių laivų.
Laiveliai gal tik pusės piršto, tik nago dydžio, jo paties delikačiai išlankstyti, pribloškia savo juvelyrišku detalumu.
Mielai būčiau priėmusi jo visą flotilę į savo jūras ar marias, tik kažin kaip atlaikytų galingas bangas. Tačiau netrukus mudu abu jau stebime jo laivus tarp bangų. Ir Ežiukas Rūke būtų atsidusęs iš grožio – laivai sūpavosi kambario užuovėjoje, saugioje minkštučių patalų jūroje.
Aktorės Justina Vanžodytė ir Samanta Pinaitytė, kūrėja Gabija Skučaitė, žvejas Saulius, laivų flotilės statytojas Aleksandras.
