Per šimtmečius, iki XX amžiaus, Europa atrodė esanti pasaulinės istorijos centras. Tada prasidėjo Didysis Vakarų pilietinis karas, mūsų trisdešimties metų karas (1914–1945 m.), Kuriame visos didžiausios Europos valstybės susikirto per didžiausius mūšius istorijoje – Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Rusija ir su jomis beveik visos kitos.
Rezultatas: visos didžiausios Europos tautos nukraujavo. Visos Europos imperijos žlugo. Visos kolonijinės tautos įvairiais būdais išsilaisvino ir pradėjo didžiąją migraciją į metropoliją. O Europa suskilo į Vakarus, kuriems vadovavo JAV ir sovietų blokas, kuriame dominavo Maskva.
Tačiau net ir per keturis šaltojo karo dešimtmečius Europa buvo laikoma pagrindiniu trofėjumi. Tuo metu, kai Šaltasis karas baigėsi Laisvojo pasaulio triumfu, Europos Sąjunga, sukurta imituojant amerikietiškąjį pavyzdį, augo ir stiprėjo, ir beveik kiekviena naujai išlaisvinta Europos šalis prisijungė prie NATO aljanso.
Tačiau šiandien susidaro įspūdis, kad Europos vaidmuo pasaulio istorijoje nyksta, kad Amerikos posūkis į Kiniją ir Indijos-Ramiojo vandenyno regioną yra istorinis ir permanentinis, kai praeitis priklauso Europai, o ateitis priklauso Azijai.
Juk Azijoje randasi daugiausiai gyventojų turinčios pasaulio šalys (Kinija ir Indija), šešios iš devynių branduolinių valstybių, beveik visos pagrindinės musulmoniškos šalys (Indonezija, Indija, Pakistanas, Bangladešas, Turkija ir Iranas), taip pat didžiausia pasaulio ekonomika po Amerikos (Kinija ir Japonija).
O kaipgi Europa?
2016 metais JK balsavo už pasitraukimą iš ES. Ir šią vasarą britai prisijungė prie australų ir JAV pagal AUKUS paktą, kuris sužlugdė trokštamą susitarimą su Prancūzija dėl dešimties dyzelinių povandeninių laivų pagaminimo ir jų pakeitimo branduoliniais, kuriuos pastatys Didžioji Britanija ir Amerika. Paryžius tai palaikė sąjungininkų, kuriuos generolas Charlesas de Gaulle’as paniekinamai pavadino „anglosaksais“, „išdavyste“ ir „peilio dūriu į nugarą“. Tačiau AUKUS yra vienareikšmiškai aiškus pareiškimas, kur australai mato savo ateitį: ne su Prancūzija, o su JAV.
Kaip bebūtų, tai tapo baisiausiu JAV įžeidimu mūsų sąjungininkams prancūzams nuo tada, kai prezidentas Dwightas D. Eisenhoweris liepė britams ir prancūzams palikti Suecą. Bet tada, 1956 m., Ike (Eisenhower pravardė, apytiksliai vert.) galėjo bent pasakyti, kad jis nebuvo įspėtas dėl britų ir prancūzų invazijos į Egiptą ir kad mūsų NATO partneriai veikė be jo žinios ar sutikimo.
Protesto ženklan, prieš Prancūzijos pažeminimą dėl povandeninių laivų susitarimo, prezidentas Emmanuelis Macronas atšaukė savo ambasadorių iš JAV – tokio dalyjo nebuvo nuo tada, kai Prancūzija pripažino Amerikos kolonijas ir atėjo į pagalbą per mūsų Nepriklausomybės karą.
Susitarimo dėl povandeninių laivų gamybos sulaužymo pasekoje buvo atšauktas didžiulis renginys Prancūzijos ambasadoje Vašingtone, skirtas 240 -osioms Česapiko arba kitaip – Virdžinijos kyšulio mūšio metinėms paminėti.
Šiame lemiamame britų ir prancūzų jūrų mūšyje prie Česapiko žiočių 1781 m. Prancūzijos karinis jūrų laivynas tapo nugalėtuju, sugebėjęs to pasekoje pridengti generolo Džordžo Vašingtono armiją, kai ji apsupo, apšaudė ir galiausiai privertė kapituliuoti lordo generolo Kornvalio armiją Jorktaune.
Ir jei britai paliko ES, o prancūzai tolsta nuo savo NATO sąjungininkų, Vokietijoje įvyko rinkimai, kuriuose Konrado Adenauerio, Helmuto Kolio ir Angelos Merkel krikščionių demokratų sąjunga pirmą kartą istorijoje susitraukė iki ketvirtadalio balsų.
Po kelių mėnesių derybų Vokietijai galėtų vadovauti socialdemokratų lyderis koalicijoje su žaliaisiais. Tačiau net tokia vyriausybė nėra faktas, kad ją pavyks sulipdyti iki Kalėdų. Nė vienas iš potencialių kanclerių – nei iš Krikščionių demokratų sąjungos, nei iš socialdemokratų partijos – neturi Merkel statuso, kuri vadovavo Vokietijai pastaruosius pusantro dešimtmečio, būdama faktiškai Europos lyderiu.
Galiausiai, apžvelkime dabartinį NATO aljansą, kuris kadaise klestėjo, buvo laikomas sėkmingiausiu aljansu istorijoje ir sėkmingai šaltojo karo metu sutrukdęs sovietų invaziją į Europą.
2001 m., remdamasis 5-u aljanso sutarties straipsniu, kuriame ataka prieš vieną šalį yra laikoma ataka prieš visą aljansą, NATO palaikė amerikiečius ir pasinėrė į Afganistaną, kad susidorotų su rugsėjo 11 -osios išpuolių vykdytojais. Šių metų rugpjūtį, praėjus 20 metų, visos mūsų NATO sąjungininkės pasitraukė, kai žlugo ir nustojo egzistuoti Afganistano kariuomenė, kai žlugo Afganistano režimas. Taigi mūsų NATO sąjungininkės dalijosi gėda dėl amerikiečių atsitraukimo ir pralaimėjimo.
Maža to, politinis traukos centras ne tik pereina iš Europos į Aziją, bet ir atrodo, kad Europos vienybė traukiasi į praeitį.
Jei Didžioji Britanija paliko ES, tai Škotija nusprendė atsiskirti nuo Anglijos. Katalonija nori nepriklausomybės nuo Ispanijos. Sardinija – iš Italijos. Lenkija ir Vengrija nesutaria su ES dėl vidaus politinių reformų, kurios tariamai prieštarauja Briuselio biurokratų reikalavimams.
Kalbant apie pietines ES ir NATO nares, Ispaniją, Italiją ir Graikiją, jos nerimauja ne tiek dėl Rusijos puolimo, kiek dėl nepaliaujamos nuolatinės nelegalų invazijos iš Afrikos ir Artimųjų Rytų per Viduržemio jūrą.
Straipsnio autorius, Patrick Buchanan – prezidento Nixono padėjėjas, buvęs kandidatas į prezidentus, kelių knygų autorius, žurnalo „The American Conservative“ įkūrėjas
Šaltinis:Infa