„Būti raštingam praeitame amžiuje reiškė būti gerbiamam! Tai reiškė visai nemažai… o dažnai netgi labai daug! Prisiminkite Gabrieliaus Garsija Markeso žodžius apie tai, kad jis rašė tik tam, kad būtų mylimas!
Kad ir kur pasirodydavo raštingas žmogus, jis visada atsidurdavo dėmesio centre. Mokykloje, kine, gatvėje, teatre, tramvajaus stotelėje, čigonų kvartale. Ir kalba ne apie gramatinį raštingumą ir ne apie šmėklą, kuriamą tų, kurie vadovauja šiuolaikinei informacinei revoliucijai.
Atsiliepimas apie ką nors žodžiu „raštingas“ praeitame amžiuje buvo kaip pagarbos išraiška žmogui, virš kurio tarsi sklandė galvą dengiančios didžiulės paslapties debesis. O dar už to slypėjo ne ką mažesnė jo žmogiškųjų dorybių visuma. Raštingas žmogus nebuvo tobulas, bet tai ir nebuvo jo tikslas. Jis mėgdavo anglišką posakį „nobody is perfect“ – niekas nėra tobulas, – o geriausiai jį reprezentavo argentiniečių rašytojas Chorchė Luisas Borchesas (Jorge Luis Borges).
Raštingas žmogus dingo, jis paskendo informacinės revoliucijos šiukšlėse…
Raštingas žmogus nebuvo piktas, korumpuotas ir nesutiko su mintimi, kad Dievo nėra.
Blogiausiu atveju, jis galėtų sutikti su Jungo mintimi apie tai, kad tik neigiantys Dievą gali būti kvailesni už juo tikinčius!.. Raštingas žmogus siekė tiesos, gėrio ir pakylėjimo. Jis nė trupučio nepriminė dabartinį laikmetį atspindinčio antiherojaus. Jis niekada iki galo nepriklausė realiam pasauliui, nors mes jam spaudėme ranką. Labiau priminė netikėtai nužengusį ir tiesiai prieš mus atsidūrusi tam tikrą knygos personažą.
Raštingas žmogus buvo kupinas nuopelnų. Jis buvo nepažabojamas ir aistringas, kaip Oskaras Vaildas, o dar jis gebėjo žodžiu, tarsi kardu, atskirti blogą skonį nuo gero, parodyti mums kelia, kaip turėtumėme galvoti. Jis buvo visiška priešingybe mūsų laikų antiherojui, vadinamajam „žmogui-asmenukei“ – istorija netikinčiam narcizui, priimančiam korporatyvinį kapitalizmą kaip likimą ir dedančiam daugybę pastangų siekiant įrodyti, kad jo kaimynas ar visa tauta yra nieko verti. Šis antiherojus daro „asmenukes“ savo iPhone telefonu ir nerimastingai stebi net menkiausių raukšlelių atsiradimą ant veido…
Istorijos sukurtų etinių ir moralinių normų mokėmės ne įsibaiminę tėvų grasinimų. Dar tik prasidedančių dvasinių procesų paslaptingus mechanizmus mums atverdavo raštingas žmogus. Mokėmės to iš studento Raskolnikovo, o kai negalėjome suprasti, kodėl jis norėjo nužudyti senę palūkininkę, nerdavome į jo kančių kupinus puslapius, sprendėme jo dilemas tarsi savo pačių, iš jo sužinodavome kokios pagundos ir sunkumai mūsų laukia. Ir suprasdavome tai geriau, negu būtumėme supratę nugyvenę du gyvenimus.
Kokia tuščia jaunystė to, kas neatrado Antono Pavlovičiaus Čechovo! Jo herojaus ausis pasiekė vėjo atnešti žodžiai „Aš Jus myliu“, nors ir nesame tikri ar šiuos svarbius žodžius ištarė tas, kuris buvo įsimylėjęs… tiesiog vėjo nešamas žodis tapo meilės simboliu… Kas mums būtų nutikę, jeigu mūsų siela nebūtų pripildyta Tolstojaus žodžiais, kuriuose šviesa prasiskverbė net į menkiausią smulkmeną? Žinojome, kokios spalvos buvo Vronskio uniformos sagos, o Anos Kareninos įvaizdis buvo ryškesnis, nei įspūdingiausios filmų aktorės! Jis vedė mus knygos puslapiais, kurie sušildydavo mus kilnumu, o tada užliedavo jausmų bangomis… O jeigu nebūtų Bulgakovo, kaip dar pajustumėme absurdą ir paradoksą?
Per mažai laiko išvardinti visus rašytojus, kurie gal ir nelygūs, tačiau vienodai svarbūs, nes be jų nebūtų susiformavęs raštingas žmogus.
Kad dar ne viskas prarasta, – o viskas niekada nebūna prarasta – mums patvirtina reiškiniai, kurie mojuoja kaip vienišos vėliavos dykumoje parodydami, kad raštingų žmonių dar yra, jie tiesiog pašalinti iš mūsų matymo lauko!
Jie įsprausti tarp tūkstančių informatikos išradimų, youtube, realybės šou ir tuo pačiu apibrėžiami naujausios autocenzūros versijos politiniu korektiškumu. Šių eilių autorius tiki, kad tokių vėliavų yra daugiau negu mes manome, kad kartais su jomis sveikinamės net nenumanydami su kuo turime reikalų.
Dar niekada nebuvo tiek knygų, dar niekada žmogui nebuvo prieinamas toks didžiulis kiekis parašytų puslapių ir dar niekada nebuvo taip mažai raštingų žmonių.
Šiandien rašyti gali bet kas, bet skaito labai mažai. Būtent taip ir užaugo tas kitas žmogus, kurį pavadinome „asmenuke“ ir kuris, tarsi vulgari mergina smuklėje, buvo pakištas mums prieš akis. Jis sujaukia mūsų mintis ir mums trukdo, tačiau jis niekur nedings kol nenutiks galingas katarsis.
Žmogus-asmenukė užaugo supainiotų sąvokų sąvartyne, laikydamasis idėjos, kad informacijos prieinamumas yra tas pats, kas ir išsilavinimas. Jis užaugo valdančios pinigų ideologijos metastazių laikais, kuriuose svarbiausias vaidmuo atitenka tai pačiai nerimą keliančiai raukšlei ant veido.
Iš pradžių jis supainiojo realybę su realizmų, kurį praėjusio amžiaus pabaigoje Dostojevskis pavadino fantastiškiausiu už visas kitas literatūras kryptis… Klausiu savęs – o kaip gi ši realybė matuojama ir su kuo lyginama, jeigu ne su minėtų knygų skyriais? Jeigu žmogus nesugeba atskirti egzistuojančio pasaulio nuo neegzistuojančio, jeigu jis nemoka sukurti nuosavo pasaulio paveikslo – o padaryti tai gali tik raštingas žmogus, vadinasi, šis – kitas žmogus – gyvena gyvenimą, kuriam net nereikia kameros, kad viskas virstų realybės šou – neopagonišką civilizaciją vainikuojančia išraiška, kurios tikslas – įrodyti, kad esame niekšai ir vagys ir kad turime būti nuolat baudžiami.
Būti raštingam – tai formulė, atverianti paslapčių, kurias galime suvokti, vartus. Malonės vartus, prie kurių žmogus gali prisiliesti net savo trumpo buvimo Žemėje metu. Jeigu žmogus yra raštingas, jis gali būti laimingas!
Jeigu jis nėra iš tikrųjų raštingas, kaip jis sugebės suprasti Džonataną Freizeną – amerikiečių rašytoją, sugrąžinusį pasaulinį romaną į Tolstojaus lygį arba suvokti Vladimiro Ketsmanovičiaus filosofiją?
Atidarau mugę, kuri mane visada traukė kaip vieta, kurioje žmogus galėjo lengvai apsigauti ir dėl didžiulio dalyvių skaičiaus pagalvoti, kad vyksta automobilių, o ne knygų mugė. Vieta, kurioje tarp eilių kartais teka nuo realaus gyvenimo prie gausybės knygų bėgančių žmonių upė. Ne mažiau svarbi yra mintis apie tai, kad čia kartais prisikelia tas pats raštingas žmogus apie kurį kalbėjau, kad jis čia laisvai vaikšto, grąžindamas praėjusio šimtmečio paveikslus ir būtent čia jį pastebi ir giria taip, kaip anksčiau jam būnat dėmesio centre mieste. Ir kad jį pamatys vaikas, kuriam užaugus viskas bus kitaip, viskas bus geriau!“
