Autorė: Alsu Gilmutdinova
Kiekvienoje šeimoje yra žmogus, kuris dar nespėjo išsilakstyti. Mūsų šeimoje tai – močiutė. Kai prieš šešerius metus mirė senelis, pasiėmėme ją gyventi pas save.
Mano tėvai sako, kad tai likimas keršija už tai, jog vaikus, tai yra mus su sese, aplenkė akivaizdžios paauglystės problemos.
Pavyzdžiui, liepą gavusi pensiją ji kartu su drauge išlėkė prie jūros ir išjungė telefoną. Paskambino tik tada, kai baigėsi pinigai. Mama vos neišsikraustė iš proto. Teko važiuoti jų pasiimti. O tėvas juokėsi iki ašarų ir prašė kitą kartą tiesiog pasiimti jį su savimi.
Ji serga pradinės stadijos diabetu, ir kai gydytojas rimtu veidu pradėjo vardyti, ko jai nebegalima, jis buvo pertrauktas klausimu:
O kas nutiks, jeigu aš tai valgysiu?
Jūs galite mirti, – nutaisęs tragišką veidą atsakė gydytojas.
Ką jūs sakot? Rimtai? Tai yra sulaukus 86 metų yra tokia tikimybė?
Žodžiu, leidžiame insuliną ir valgome, ką tik norime.
Ji žaidžia šachmatais su kiemo vyrais ir laimi! Ji dainuoja chore „Linksmosios senutės“, vaikšto į teatrą ir lanko visus nemokamus miesto renginius bei koncertus. O visai neseniai pradėjo susitikinėti su 8 metais už save jaunesniu vyru. Dabar jie linksminasi kartu. Praeitą savaitgalį jis palepino ją keturračių lenktynėmis. O vėliau per vakarienę jie išgėrė 2 litrus naminio vyno ir apsikabinę užmigo prie televizoriaus, kur mes juos ir aptikome grįžę iš sodo – tikra paauglių porelė. Taip dėdė Kolia buvo pristatytas šeimai – amo netekusiai mamai, nustebusiems anūkams ir be paliovos žvengiančiam tėvui.
Dievinu savo močiutę – ji pozityvesnė ir energingesnė už daugelį jaunų mano pažįstamų. Ji myli gyvenimą ir moka juo mėgautis. „O kiek ten to gyvenimo!“ – atsako ji mano mamai į visus jos: „Mama, na kaipgi taip?“
Noriu tokios senatvės.
