Somerseto Moemo pjesės rodomos provincijos teatruose, jo romanus skaito per anglų kalbos pamokas – jis elegantiškas, saugus, senamadiškas. Bet yra ir kitoks Moemas – jaunas britų žvalgybos agentas, kuris buvo išsiųstas į įvykių įkarštį Petrograde ir praleido ten revoliuciją.
Apie patriotizmą
Rusijos patriotizmas yra kažkas unikalaus – tai arogancijos bedugnė; rusai tiki, kad nėra kitos tokios tautos ir tuo be perstojo giriasi; jie išdidžiai pasakoja apie rusų valstiečių tamsą; giriasi savo paslaptingumu ir nesuprantamumu; tvirtina, kad viena pusė atsukta į Vakarus, kita – į Rytus; didžiuojasi savo trūkumais, kaip kokie chamai, kurie praneša, kad tokiais jau juos Dievas sukūrė, ir atsainiai prisipažįsta, kad jie yra girtuokliai bei neišmanėliai; patys nežino ko nori ir šoka iš vieno kraštutinumo į kitą.
Apie pagirias
Jeigu rusus slegia nuosavų nuodėmių suvokimas, tai ne todėl, kad jie kalti dėl neveiklumo ar piktadarysčių (beje, pagrinde jie yra linkę priekaištauti sau dėl pirmojo), o dėl tam tikrų fiziologinių ypatumų. Beveik visi, kam yra tekę pabuvoti rusų vakarėliuose, negalėjo nepastebėti, kaip liūdnai rusai geria. O prisigėrę, verkia. Prisigeria dažnai. Visa tauta kenčia nuo pagirių. Būtų smagi pramoga, jeigu uždraustų degtinę ir rusai staiga netektų visų tų charakterio savybių, kurios taip domina sentimentalių Vakarų europiečių protus.
Apie paklusnumą
Rusui niekad nešaus į galvą, kad jis turėtų daryti tai, ko nenori, vien todėl, kad taip turi būti. Kodėl jis šimtmečius taip nuolankiai tvėrė priespaudą (o jis tikrai nuolankiai tvėrė, juk sunku įsivaizduoti, kad visa tauta galėtų ilgai ištverti tironiją, jeigu ji ją slėgtų), ogi todėl, kad nepaisant politinės priespaudos, jis asmeniškai buvo laisvas. Rusas buvo gerokai laisvesnis, nei anglas. Jam neegzistuoja jokių taisyklių.
Apie paklusnumą
Rusuose yra giliai įsišaknijus tokia savybė, kaip mazochizmas. Zacheras-Mazochas, pagal kilmę slavas, savo pasakojimų rinkinyje pirmasis atkreipė dėmesį į šią negalią. Sprendžiant iš žmonos prisiminimų, jis ir pats buvo linkęs į tą būklę, apie kurią rašė. Jeigu trumpai, tai kalbama apie tai: vyras trokšta, kad mylima moteris jį žemintų ir kūniškai, ir dvasiškai. Pavyzdžiui, Zacheras-Mazochas primygtinai reikalavo, kad jo žmona išvyktų į kelionę su meilužiu, o pats, persirengęs patarnautoju, jiems patarnavo, kamuojamas pavydo. Savo kūriniuose Zacheras-Mazochas visada demonstruoja apkūnias, stiprias, energingas, drąsias ir žiaurias moteris. Jos visais įmanomais būdais žemina vyrus. Rusų literatūroje tokių personažų yra apstu. Dostojevskio herojės priklauso tuo paties tipo ponioms; jas mylinčių vyrų netraukia nei švelnumas, nei kuklumas, nei žavesys; priešingai, jų patiriama prievarta suteikia jiems siaubingą malonumą.
Apie rašytojus
Kiekvieną, pradėjusį studijuoti rusų literatūrą, stebina jos išskirtinis skurdumas. Kritikai, net ir didžiausi jos entuziastai, pripažįsta, kad jų susidomėjimas XIX amžiaus kūriniais yra išskirtinai istorinis, kadangi rusų literatūra prasideda nuo Puškino, po jo seka Gogolis, Lermontovas, Turgenevas, Tolstojus, Dostojevskis; tada Čechovas – ir viskas!
Apie pasyvumą
Didelis vaidmuo rusų gyvenime atitenka savęs naikinimui, jiems tai lengvai pavyksta; jie susitaiko su pažeminimais, nes tokiu būdu gauna nepakartojamą juslinį malonumą… Kiekvieną, kas gyveno tarp rusų, stebina kaip moterys vadovauja vyrams. Atrodytų, kad jos patiria kone kūnišką malonumą, žemindamos vyrus viešumoje; jų kalbėjimo maniera yra rūsti ir grubi; vyrai taikosi su tokiu jų elgesiu, koks būtų nepriimtinas nei vienam anglui; matai, kaip vyrų veidai prisipildo kraujo nuo moterų užgauliojimų, bet jie net nebando reaguoti į įžeidimus – jie yra moteriškai pasyvūs, ašarojantys…
Apie prospektus
Nevskio prospektas. Purvinas, apleistas ir nuobodus. Labai platus ir labai tiesus. Iš abiejų jo pusių – žemi monotoniški namai išblukusiais dažais, architektūriškai mažai įdomūs. Galima pamanyti, kad Nevskio prospekto pastatus statė kas kaip mokėjo, atrodo, nors žinome, kad statytojai griežtai laikėsi plano, kažkoks nepabaigtas: jis primena gatvę kažkur Amerikos vakaruose, paskubomis nutiestą bumo metu ir pamirštą jam pasibaigus. Parduotuvių vitrinose – apgailėtini gaminiai. Neišparduotos bankrutavusių Vienos arba Berlyno priemiesčių parduotuvėlių prekės – štai ką jos primena.
Apie aistringumą
Rusai vis kartoja, kad pasauliui lygiai taip pat nelemta jų suprasti, kaip ir jiems patiems. Jie šiek tiek giriasi savo paslaptingumu ir nuolat apie jį kalba. Nesiimu aiškinti dalykų, kuriuos daugelis laiko nepaaiškinamais, bet klausiu savęs: o kas, jeigu atsakymas yra greičiau paprastas, o ne sudėtingas? Yra kažkas primityvaus tame, kaip rusus apima jausmai. Pavyzdžiui, anglams charakteris yra tvirtas pagrindas, kurį veikia jausmai, bet ir jis juos veikia; panašu, kad rusus bet koks jausmas apima visapusiškai, jie jam visiškai paklūsta.
Apie Peterburgą
Petrogradas. Vakarais jis kur kas gražesnis. Vietiniai kanalai stebėtinai saviti, nors kartais galima pastebėti panašumą į Venecijos ar Amsterdamo, bet tai tik pabrėžia jų išskirtinumą. Blyškios, prislopintos spalvos. Artimos pastelinėms, bet tokios švelnios, kad menininkams retai pavyksta jas perteikti: rūko mėlynumo ir blyškūs rožiniai tonai, kaip Kanteno de la Turos eskizuose, žali ir geltoni, kaip rožės širdis. Jis sukelia tuos pačius jausmus, kaip XVIII amžiaus prancūzų muzika savo melancholišku linksmumu. Kanalai dvelkia tyla, ramybe ir naivumu; šis fonas yra sveikintinas kontrastas rusams su jų nežabota vaizduote ir aistra.
