ECB pirmininkės Christine Lagarde kalba Viduržemio jūros šalių susitikimuose
Marselis, 2023 m. rugsėjo 21 d
Man didelė garbė būti su jumis Palais du Pharo, iš kurio atsiveria vaizdas į istorinį Marselio uostą, šiandieninio to paties pavadinimo miesto lopšį.
Tūkstančius metų šis uostas tarnavo kaip dvasinė ir ekonominė miesto širdis, veikė kaip jo vartai į pasaulį. Net ir šiandien šis miestas vis dar įkūnija Viduržemio jūros esmę: vieta su bendra istorija, tiltas, jungiantis įvairias pakrančių tautas, ir vieta, dėl savo prigimties verčiama atsiverti pasauliui.
Būtent tokia dvasia susirinkote čia į Viduržemio jūros šalių susitikimus – pamąstyti apie regiono pašaukimą ir likimą bei pasiūlyti vienybę ir taiką pasaulio susiskaldymo, nelygybės ir nestabilumo paženklintame kraštovaizdyje.
Ta pačia dvasia šiandien savo kalbą norėčiau padalyti į tris atskiras dalis.
Pirmiausia priminsiu turtingą Viduržemio jūros regiono istoriją ir gilias šaknis, kurias dalijasi visi jo pakrantėse gyvenantys žmonės. Antra, pažvelgsiu į kai kuriuos iššūkius, su kuriais šiandien susiduria regionas. Galiausiai apmąstysiu, kaip galėtume skatinti regiono ekonominę reintegraciją ir susigrąžinti jo vienybę bei stiprybę naujoje eroje.
Viduržemio jūros regionas: praeitis ir dabartis
Ilgą laiką Viduržemio jūra išliko kaip „kumelė klausa“, neįveikiama jūra, kuri tarnavo kaip natūralus barjeras jos žmonėms.
Nuo Homero iki Horacijaus Viduržemio jūra buvo ir baimės, ir susižavėjimo šaltinis.
Tačiau per tūkstančius metų dėl bebaikaus jūreivystės ir įgimto žmonių troškimo išeiti už horizonto Viduržemio jūra iš užtvaros virto tiltu, sujungiančiu skirtingas regiono dalis į vientisą visumą.
Finikiečiai pirmieji išvystė jūros potencialą. Jie padarė revoliuciją jūrų technologijoje, pasitelkdami naujoves, išrasdami kilį,[[1] savo laivams suteikti didesnį greitį ir atverti naujus jūrų kelius.[[2]
Tai, ką pradėjo finikiečiai, graikai tęsė, Viduržemio jūros pakrantėse kurdami miestų valstybes, įskaitant tą, su kuria susitinkame šiandien.
Tačiau regiono integracija žengė dar vieną svarbų žingsnį, kai Roma tapo svarbiausia galia.
Pax Romana, bendra valiuta ir integruota teisinė bazė, remiamas prekybos mastas, pasiekiamumas ir intensyvumas regione pasiekė aukščiausią tašką.[[3] Tai padėjo pamatus kažkam panašaus į Viduržemio jūros bendrąją rinką, kurioje prekės, žmonės, bet ir kultūros bei religijos plaukė laisvai.
Ši istorija pabrėžia, kaip stipriai mus bendrai formuoja Viduržemio jūros regiono istorija. Tūkstančius metų jos pakrančių žmonės matė vieni kitus kaip artimiausius kaimynus – mūsų ekonomikos ir visuomenės kartu kilo ir žlugo.
Tačiau tai nėra Viduržemio jūra, kurią matome šiandien.
Dabar tai yra atskirų regionų ir šalių mozaika, apimanti pietinę Europą, Šiaurės Afriką ir rytinę Viduržemio jūros dalį, o prekybos ir kultūrinių mainų lygis žemas.
Užuot buvęs ekonominiu centru, jis buvo traukiamas įvairiomis kryptimis, iš esmės pakeisdamas šimtmečius senus prekybos modelius.
Dėl to Viduržemio jūros vidaus prekyba šiandien sudaro mažiau nei trečdalį regiono užsienio prekybos. Be to, prekyba tarp pietinių Viduržemio jūros šalių sudaro tik 5 %, o tai yra vienas žemiausių regioninės ekonominės integracijos lygių pasaulyje.[[4]
Bendri šių dienų iššūkiai
Tačiau net jei šiuolaikinės Viduržemio jūros šalys atsiskyrė, jos susiduria su daugybe bendrų iššūkių.
Šiandien matau du pagrindinius bendrus regiono iššūkius – tai, ką vadinu ekonominės ir natūralios pusiausvyros atkūrimu.
Ekonominė pusiausvyra
Pirmiausia reikia atkurti ekonominę pusiausvyrą.
Šiandien Viduržemio jūra yra išbalansuota ta prasme, kurią matome dideli, nuolatiniai ekonominiai skirtumai.
Tie skirtumai egzistuoja tarp šalių. ES priklausančių šiaurinio kranto šalių BVP vienam gyventojui 2019 m. viršijo 40 000 USD, ty daugiau nei du kartus daugiau nei pietinio kranto šalyse – mažiau nei 19 000 USD.[[5] Be to, jos pritraukia daugiau nei du trečdalius grynųjų tiesioginių užsienio investicijų įplaukų į regioną.[[6]
Šalyse taip pat yra skirtumų – nelygybės pavidalu – nors norint teisingai išspręsti šią temą, reikėtų dar vienos kalbos.
Šie skirtumai taip pat egzistuoja tarp kartų: Viduržemio jūros regione gyvena viena jauniausių pasaulio gyventojų – beveik kas trečias žmogus yra jaunesnis nei 25 metų. Pietinėje ir rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje į šią kategoriją patenka beveik pusė gyventojų.[[7]
Jaunimo nedarbo lygis pietinėje ir rytinėje Viduržemio jūros regiono dalyje buvo vienas didžiausių pasaulyje 2019 m. – nuo mažiausiai 19 % Tunise iki daugiausiai 42 % Alžyre. Lygiai taip pat susirūpinimą kelia moterų dalyvavimo regiono darbo rinkoje lygis – vienas žemiausių rodiklių pasaulyje – tik 22 % 2019 m.[[8]
Prognozuojama, kad ši demografinė atskirtis didės. Nors tikimasi, kad gyventojų skaičius šiauriniuose krantuose sumažės daugiau nei 4%, o pietiniuose ir rytiniuose krantuose iki 2050 m. padidės daugiau nei 20%.[[9]
Tuo pačiu metu Vakarų Viduržemio jūros šalyse, įskaitant Alžyrą, Prancūziją, Italiją, Maroką, Ispaniją ir Tunisą, studentų skaičius yra didžiausias.[[10] Tačiau nemaža dalis universitetų absolventų vis dar kovoja su nedarbu, kuris daugelyje pietinių Viduržemio jūros šalių viršija 30 %. Tiesą sakant, yra paradoksali tendencija, kai atrodo, kad aukštesnis išsilavinimo lygis koreliuoja su aukštesnė nedarbo lygiai.[[11]
Šių problemų pasekmės neapsiriboja mažiau pasiturinčiomis regiono dalimis. Dėl galimybių stokos miršta daugybė gyvybių, migrantams stengiantis pasiekti labiau klestinčius šiaurinius krantus. Ir šalys, į kurias atvyksta tie migrantai, susiduria su pykčiu, susiskaldymu ir spaudimu savo socialinėms sistemoms.
Todėl viso regiono labui turime stengtis atkurti ekonominę pusiausvyrą. Tai reiškia, kad reikia užtikrinti, kad regiono jaunimas galėtų užtikrintai integruotis, o ne tapti nesąmoningais ir nenorinčiais prisidedančiais prie nestabilumo ir konfliktų plitimo ar migrantų srautų tęsimosi.
Natūrali pusiausvyra
Tačiau atstatyti ekonominę pusiausvyrą nepakanka. Ekonomikos struktūra veikia ir žmones, ir planetą, todėl ekonomikos klausimai negali būti nagrinėjami atsietai nuo gamtinės aplinkos.
Iš tiesų, ekonominė pusiausvyra nepamatuojamai pablogės, jei lygiagrečiai nepavyks atkurti natūralios pusiausvyros. Svarbiausia, kad tai reiškia, kad reikia spręsti Viduržemio jūros regiono pažeidžiamumą klimato kaitai.
Šią aktualią problemą pabrėžė popiežius Pranciškus savo enciklikoje Laudato Si.[[12] kuriame jis paragino žmoniją saugoti ir gerbti vientisą ekologiją.
Mūsų nepaisymo šio raginimo pasekmės jau tampa matomos.
Viduržemio jūros baseine stebimos kai kurios nerimą keliančios tendencijos – temperatūra pakyla 20 % virš pasaulio vidurkio. Ir dėl to maždaug 250 milijonų žmonių per ateinančius du dešimtmečius bus klasifikuojami kaip „vandens neturtingi“.[[13]
Jei dabartinė politika išliks nepakitusi, tikimasi, kad iki 2040 m. temperatūra regione pakils iki 2,2 °C aukštesnė nei ikipramoninio laikotarpio lygis.[[14]
Įtemptos ekosistemos ir padidėjusi tarša kelia didelį pavojų mūsų ekonomikai ir mūsų gyvenimui. Ir jie neproporcingai paveikia pažeidžiamas gyventojų grupes, įskaitant pagyvenusius žmones, vaikus ir mažas pajamas gaunančius asmenis.
Pavyzdžiui, neseniai įvykusi sausra vakarinėje Viduržemio jūros dalyje parodė, kokios niokojančios gali būti klimato kaitos pasekmės. Maroke kaupiamasis kritulių kiekis laikotarpiu prieš žiemkenčių sėją buvo 50–80 % mažesnis už ilgalaikį vidurkį, todėl ūkininkai patyrė didžiausią sausrą per 30 metų.[[15]
O dėl vis retesnių išteklių, vis didesnių migracijos srautų ir vis sunkesnių konfliktų padėtis gali pablogėti. Kaip matėme 2011 m., kai kylančios maisto kainos sukėlė Arabų pavasarį Tunise, galime tikėtis ir didelių politinių sukrėtimų.
Tai tik pabrėžia, kaip nepaisydami natūralios pusiausvyros sutrikdome ir mūsų visuomenių pusiausvyrą.
Taigi, mums reikia skubiai atkurti ir gerbti šią natūralią pusiausvyrą. Ir mes turime pripažinti, kad tai glaudžiai susiję su mūsų gebėjimu užtikrinti teisingumą jauniems žmonėms ir tiems, kuriems to labiausiai reikia, ir savo ruožtu užtikrinti mūsų visuomenių harmoniją.
Regiono reintegravimas bendram labui
Kaip galime atkurti šią pusiausvyrą?
Negalime ieškoti atsakymų ieškodami patys, o tai tik padidintų susiskaldymą ir nelygybę. Kadangi šie iššūkiai peržengia sienas, vienintelis būdas atkurti pusiausvyrą yra juos spręsti kartu.
Tai yra ryšys su giliomis šio regiono šaknimis ir bendrojo gėrio jausmo iš naujo atradimas.
Bendrojo gėrio siekimas reiškia, kad kiekviena visuomenės dalis turi turėti galimybę pilniau ir lengviau pasiekti pilnatvę. Kitaip tariant, visos visuomenės gėris galiausiai priklauso nuo kiekvienos atskiros dalies gerovės.
Viduržemio jūros regione yra du praktiniai aspektai siekiant bendrojo gėrio dabartinėje eroje.
Pripažinti, kad mus daugiau vienija nei skiria
Pirmasis yra pripažinimas, kad mūsų visuomenes daugiau vienija, nei skiria.
Pasaulis įžengė į geopolitinę erą, kuriai būdingi esminiai tarptautinių santykių pokyčiai. Matome didesnę konkurenciją tarp didžiųjų valstybių, pagarbos tarptautinėms taisyklėms mažėjimą ir daugiašalių institucijų įtakos mažėjimą.
Šiame naujame kraštovaizdyje etiniai pagrindai ir patikimumas vėl tampa svarbesni vertinant politines ir ekonomines partnerystes. Visame pasaulyje matome, kad šalys užmezga glaudesnius ryšius, pagrįstus pasitikėjimu ir bendrais interesais – procesas žinomas kaip artimas krantas arba draugas.
Pavyzdžiui, nuo Rusijos nepateisinamos invazijos į Ukrainą 2022 m. vasario mėn., prekyba tarp geopolitinių sąjungininkų išaugo 4–6% daugiau nei prekyba tarp geopolitinių priešų, o tai neįprasta per tokį trumpą laikotarpį.[[16]
Šios transformacijos suteikia galimybę atpažinti tai, ką turime bendro, ir gerokai sustiprinti ryšius regione. Viduržemio jūra, turinti geografinį artumą, pramonės potencialą ir jauną darbo jėgą, yra pasirengusi tapti patraukliu „nearshoring“ centru, ypač įmonėms, norinčioms būti arčiau Europos.
Tai galėtų žymiai sustiprinti ekonominius ryšius visame regione – potencialas matomas srityse, kurios naudojasi savo padėtimi. Tokios komercinės zonos kaip Tanger Med, Sueco kanalo ekonominė zona ir Mersino laisvoji zona Turkijoje jau sugebėjo tapti pagrindine sudėtingų pramonės tiekimo grandinių dalimi.[[17]
Pavyzdžiui, 11 iš 20 geriausių pasaulio automobilių kompanijų dabar yra įsikūrusios Tanger Med pramoninėje platformoje. Jos uoste Maroke 2022 m. buvo perkrauta beveik pusė milijono gatavų transporto priemonių, ty 11% daugiau nei praėjusiais metais. O Marokas netrukus pagamins pirmąjį 100% afrikietiško dizaino elektromobilį.
Toliau išnaudojant naują prekybos geografiją – suformuotas bendrų vertybių ir abipusio pasitikėjimo – visas regionas gali remtis šia sėkme. Ir taip elgdamiesi galime sumažinti ne tik šalių, bet ir kartų nelygybę. Pasaulyje, kuriame tiekimo grandinės trumpėja, jauni ir išsilavinę Viduržemio jūros regiono gyventojai gali tapti vienu vertingiausių regiono turtų.
Tam reikia investicijų į įgūdžius, infrastruktūrą ir stabilumą.
Regionui reikia kryptingos švietimo politikos, skirtos ugdyti įgūdžius, reikalingus sektoriuose, kurie turėtų augti. Visų pirma, atsižvelgiant į didėjančią jų svarbą formuojant būsimą užimtumo aplinką, pagrindiniai skaitmeniniai įgūdžiai galėtų atlikti pagrindinį vaidmenį kuriant darbo galimybes bedarbiams arba nedirbantiems jauniems žmonėms. Šia pritaikyta politika taip pat turi būti akcentuojamas mergaičių ir moterų įtraukimas į mūsų ekonomiką, taip skatinant teisingesnę ir teisingesnę visuomenę.
Veiksmingų tiekimo grandinių integracija visame regione taip pat pareikalaus didelių investicijų į infrastruktūrą, būtent uostus, geležinkelius ir pramonės bazes. Pasaulio banko duomenimis, regiono infrastruktūrai palaikyti ir atnaujinti per ateinantį dešimtmetį reikės investuoti mažiausiai 100 mlrd. USD per metus.[[18]
Pasaulyje, kuriame kas minutę atsiranda naujų prekybos kliūčių, visos regiono šalys yra suinteresuotos susieti savo likimus. Viduržemio jūros regiono kaimynų pavertimas partneriais siūlo kelią į pasidalino klestėjimas
Būtina sąlyga, kad tai įvyktų, yra ekonominis stabilumas, ypač kainų stabilumas. Didelė infliacija šiandien yra iššūkis visam regionui. Ją reikia mažinti, ypač todėl, kad žema ir stabili infliacija yra esminis veiksnys, skatinantis ilgalaikes investicijas. Investuoti į didelius infrastruktūros projektus užtrunka daug metų, o tai bus atgrasoma, jei žmonės tikisi, kad statybos metu sąnaudos augs ir tie projektai taps nuostolingi.
Savo ruožtu ECB esame įsipareigoję palaikyti kainų stabilumą euro zonoje. Štai kodėl nuo praėjusių metų liepos dešimt kartų padidinome palūkanų normas, todėl praėjusią savaitę vėl ėmėmės veiksmų, kad sustiprintume pažangą siekiant savo infliacijos tikslo.
Tvarus dalijimasis regiono dovanomis
Antrasis bendrojo gėrio skatinimo aspektas yra tvaresnis dalijimasis regiono dovanomis.
Šiandien šioje srityje naujų vilčių teikia du įvykiai.
Pirma, Paryžiaus susitarimas, prie kurio visos Viduržemio jūros šalys[[19] yra pasirašiusios, nustatyti aiškų kelią anglies neutralumo link. Tai reiškia, kad turime paspartinti perėjimą nuo teršiančių energijos šaltinių prie švarių.
Antra, Rusijos invazija į Ukrainą buvo skausmingas priminimas apie Europos energetinę priklausomybę. Energetinio saugumo stiprinimas dabar yra prioritetas, todėl reikia diversifikuoti energijos importą ir daugiau investuoti į atsinaujinančios energijos technologijas.
Viduržemio jūros regionas yra puikioje vietoje, kad galėtų pasinaudoti šiuo atsivėrimu, nes jis gali atlikti lemiamą vaidmenį ir kaip saugaus tiekimo šaltinis, ir kaip atsinaujinančios energijos tiekėjas. O taip dalindamasis savo dovanomis, regionas gali sustiprinti ryšį tarp savo pietinių ir šiaurinių krantų ir apsaugoti klimatą nuo per didelio kaitimo.
Per trumpą ir vidutinės trukmės laikotarpį labai svarbu sukurti Viduržemio jūros dujų centrą, skirtą energijos tiekėjams ir maršrutams įvairinti. Regionas gali pasigirti dideliais dujų ištekliais, taip pat atsirandančiais dujų ištekliais rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Visa tai leidžia jam tapti pagrindine energijos tiekimo arterija.[[20]
Žvelgiant į tolesnę ateitį, perėjimas prie atsinaujinančios energijos turėtų būti glaudžiai susijęs su švarios energijos gamybos plėtra Viduržemio jūroje. Regione gausu saulės ir vėjo energijos, taip pat vandenilio.
Įrengus elektros energijos sistemas, tokias kaip koncentruotos saulės elektrinės, potencialiai būtų galima pagaminti elektros energijos, kuri prilygtų 100 kartų bendram Viduržemio jūros ir Europos suvartojimui.[[21] Tikimasi, kad Šiaurės Afrikos tiekėjai taip pat atliks pagrindinį vaidmenį aprūpinant regioną mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančio vandenilio.[[22]
Pasinaudojus šia galimybe dalytis regiono gamtos ištekliais ir taip derinti likimus, gali būti daug pokyčių.
Tai užtikrintų energetinį saugumą šiauriniuose Viduržemio jūros pakrantėse ir skatintų augimą bei įtrauktį pietiniuose krantuose. Tai suteiktų jauniems žmonėms įgūdžių, ypač žaliųjų ir skaitmeninių sektorių, būtinų teisingai ir nešališkai visuomenei. Ir tai padėtų mums visiems įveikti mūsų laikų iššūkį: sustabdyti planetos atšilimą.
Išvada
Leiskite daryti išvadą.
IV amžiaus pabaigoje prieš Kristų drąsus jaunuolis iš Marselio, vardu Pitėjas, leidosi į didelę kelionę.
Jis nukeliavo į šiaurės vakarus, per Gibraltaro sąsiaurį iki paslaptingos Tulės salos ir toliau. Pitėjas taps žinomas kaip pirmasis mokslininkas, aprašęs Arkties stebuklus – nuo šiaurės pašvaistės iki amžinojo sniego.
Jo istorija parodo gyvenimo būdą, pagrįstą smalsumu ir karštu troškimu atskleisti pasaulio paslaptis. Neabejotina, kad jis pasidalijo šia žingeidžia prigimtimi su pionieriais finikiečių jūreiviais, atvykusiais prieš jį.
Jų smalsumas padėjo atverti Viduržemio jūrą jos žmonėms, o tai savo ruožtu padėjo pagrindus nepaprastiems mainams prekėmis, kultūromis ir religijomis, ant kurių buvo įkurta daugybė didžiųjų civilizacijų.
Šiandien Viduržemio jūra galbūt prarado dalį savo ankstesnio pobūdžio. Tačiau ji nepamiršo savo šaknų ir nebuvo pritemdyta.
Tai gali būti pagrindas atnaujinti bendro tikslo jausmą, padėti paskatinti regiono ekonominę reintegraciją ir atkurti jo socialinę struktūrą.
Ir tai gali padėti mums užmegzti glaudesnius ryšius, kurie galiausiai išgydys susiskaldymą ir nelygybę, kurių negalime ramia sąžine toleruoti teisingoje visuomenėje. Kiekvienas iš mūsų, kur galime prisidėti.
