Vienoje iš diskusijų prie kavos puodelio bendruomenės nariai sumanė: šventę reikia pradėti dar prieš Jonines, o ji turėtų būti kaip pasaka…
Bet kaip ją sukurti? Idėjos greitai susibūrė, ir štai – „Pakeliui į Jonines“ pirmieji išsiruošė žvejai. Tai buvo pirmas kartas per daugelį metų, kai žvejyba vyko vakare. Penktadienis pasitaikė tiesiog baisus – lijo, buvo šalta, tarsi vasara dar neprasidėjusi. Daug kas nusprendė likti namuose, o susirinkę dešimt žvejų šnekėjosi liūdnai… Bet staiga nustojo lyti, vėjas pasisuko šiaurės link – atsirado vilties.
Nors kai kas juokavo, kad žvejoti reiktų eiti tiesiai į parduotuvę, vis dėlto penkios komandos išsiskirstė po apylinkių vandens telkinius. Ir kaip tikroje pasakoje – viskas baigėsi laimingai! 22 valandą visi susirinko pasverti laimikio Vilmos ir Roberto Kernagių sodyboje.
Niekas negalėjo patikėti savo akimis – vien tik lydekų pagauta net aštuonios! Žvejai Antanas ir Valentinas, pasivadinę „žvejais mėgėjais“, sugavo visą kibirą karosų – ir dar nemažų! Jie tapo lyderiais, sučiupę net 7 kilogramus žuvies. Susumavus visų komandų laimikį, paaiškėjo, kad šiemet sugauta beveik 20 kilogramų žuvies – pirmą kartą tiek daug! Kaip koks stebuklas – kuo blogesnis oras, tuo geriau kimba.
„Juokas pro ašaras“, – sakė Birutė, pasiruošusi imtis žuvies dorojimo. Prie žuvies tvarkymo darbų prisijungė ir patys žvejai. Kai viskas buvo padaryta, visi dar pasėdėjo, pabendravo ir nuostabiai nusiteikę išsiskirstė į namus.
Antroji pasakiškos šventės diena prasidėjo 12 valandą. Prie buvusios kontoros išsirikiavo būrys dviratininkų, nekantraudami sužinoti, kokia žygio tema laukia šiemet. Žygio vadovais išrinkti Dalius ir Ričardas. Jie gavo pasaką – raštuose buvo nurodyta, kur šiemet pasislėpę paparčiai pradeda skleisti stebuklingus žiedus. Dviratininkai skaitė pasaką ir leidosi į žygį ieškoti paparčių. Smagiausia buvo pas daržininką Stasį – jis turi stebuklingą kūdrą, kur prieš Jonines iš jos išplaukia medinis, šokoladinis vandeninio paparčio žiedas, net metro dydžio! Kai dviratininkai jį atrado, daugelis drąsiai šoko į vandenį žiedų nusiskinti… ir paragauti.
Važiuodami toliau, visi vis rasdavo keistų paparčių, o dar smagiau buvo pasiekus astronomo Raimondo buveinę. Jis, kaip pasakoje, turėjo iš paparčio drožtą šautuvą, kuris šaudo paparčio sporomis! Kas taikliai pataikydavo į balioną – gaudavo įdomų prizą. Vėliau visi ėmė ieškoti pamesto stebuklingo grybautojo krepšio. Pasakoje parašyta, kad radęs krepšį turi suvalgyti stebuklingą saldainį, kuris garantuoja, kad rudenį grybaujant surasi ne mažiau nei 100 baravykų. Tad žygio dalyviai saldainius valgė ne po vieną – visi tikisi gero grybų derliaus! Dviratininkai aplankė ir vienintelę bendruomenės Janę. Pasigrožėjo jos bijūnų kolekcija, atsigaivino beržų sula ir sutarė – po krepšinio varžybų 21 val. visi rinksis prie bendruomenės namų žuvienės ir draugystės plovo ragauti.
Laikas prabėgo greitai. Prie bendruomenės namų vaikai žaidė kamuoliu, jaunimas pynė vainikus iš pievų gėlių, o tuo metu svečiai – ir iš Kauno, ir iš Vilniaus, ir iš kitų Lietuvos kampelių – ragavo žuvienę ir plovą.
Tikrai, kaip toje pasakoje – ir aš ten buvau, žuvienę ir plovą valgiau, ir labai džiaugiausi, kad mano gimtajame kaime įvyko toks smagus ir šiltas renginys – „Pakeliui į Jonines“.
Valentinas Gudėnas
Šaltinis: Nyksciai
