Karas Ukrainoje
Blogai gyveni?
– Nusipirk ožką.
Yra toks žydų anekdotas.
Atėjo pas rabiną „kankinys“, skundžiasi:
– „Dieve, pasigailėk. Namai maži, krūva vaikų, sena motina ant rankų, nėra kuo kvėpuoti, nėra kur gyventi…“
– „O tu nusipirk ožką“, – sako jam rabinas.
– „Kokią ožką?“
– „Tikrą! Kurią reikia šerti ir galima melžti…“
– „Ir kur man tą ožką dėti?“
– „Savo namuose ir laikyk. Vėliau pažiūrėsi, kas bus“.
„Kankinys“ nusipirko ožką, gyvena. Viskas kaip buvo, taip ir liko: sena mama, vaikai, nėra kuo kvėpuoti, nėra kur gyventi, o dar ir ožką prašosi, kad ją numelžtų“.
Ir vėl „kankinys“ pas rabiną atbėga:
– „Aš išprotėsiu nuo tokio gyvenimo! Pasikarsiu! Ką daryti?“
– „Parduok ožką“.
Pardavė ir vėl atlekia pas rabiną:
– „Kaip gera! Kaip gera be ožkos!“.
Nusipirk ožką, verksny. Blogai gyveni? Nori susirgti? Jeigu tau nustatys vėžį, bus geriau? Arba jeigu susilaužysi koją, sudaužysi mašiną arba tave paliks mylimas žmogus? Ar jeigu tave užpils kaimynai? Nori problemų? Kas nori problemų, tam sveikata pašlyja. Dievas duos tau problemų ir tu būsi laimingas: „Dieve, kaip gera buvo anksčiau. O vakar buvo taip nuostabu!“ „Laimė buvo ranka pasiekiama…“
Draugai mano, taip negalima. Gyvename unikaliai sočiais laikais. Unikaliai gražiai aprengtame pasaulyje. Gyvename sveikame, patogiame pasaulyje, kuriame yra gerbiamos žmogaus teisės. Niekas mūsų neverčia dirbti nežmoniškai sunkiomis sąlygomis. Niekas mūsų neverčia daryti to, ko nenorime. Su mumis skaitysis ir bet koks policininkas, kuris ankstesniais laikais tiesiog duotų per galvą, dabar sakys: „Gerbiamasis, pateikite prašau dokumentus. Praeikite prašau su manimi“. Kitaip su mumis nekalbės – bijos. Bijos, kad vėliau teks už tai atsakyti. Tai ko jūs verkšlenate? Ko jūs norite?
Ko reikia žmogui, kad jis neverkšlentų? Ką tau duoti, kad būtum patenkintas? Nagi, įsijunk fantaziją. Štai jus apgyvendino Karibų salose, davė jums jachtą, nemokamą namuką trims-keturiems mėnesiams, galite valgyti ir gerti ką tik norite. Ar ten būsite laimingi? Tik dvi dienas. O toliau? O toliau – smėlis per birus, saulė per daug kepina, ananasas neskanus, jachtoje užgeso variklis… Vėl prasidės. Viskas vėl bus negerai. Blogam žmogui viskas yra blogai. Geram žmogui viskas yra gerai.
Nuo ryto iki vakaro klausau išpažinčių, pokalbių, verkšlenimų visokių. Kaip ir bet kuris kunigas, esu pavargęs nuo verkšlenimo. Kodėl nedėkojate Dievui? Kodėl ateinate į bažnyčią, į šiuos Dievo namus, dangaus vartus, Jokūbo kopėčias skųstis ir verkšlenti? Kodėl Jokūbo kopėčių papėdėje tęsiate: „Duok man tą! Duok man aną!“ Kodėl nedėkojate? Dėkingumas – geriausias vaistas nuo liūdesio. Išpažinčių ir pamokslų metu reikia lavinti žmones: „Nustokite prašyti! Dėkokite, šlovinkite Dievą“. Tik pagalvokite, kaip mes gyvename?!
Esame išsilavinę. Gerai valgome. O, kad taip būtų valgę mūsų protėviai! Jeigu tik mūsų protėviai atgimtų, prisėstų prie mūsų stalų ir apžvelgtų mūsų turimą maisto įvairovę, jie pasakytų: „Na, broliai, gyvenate rojuje!“ Jeigu tik jie įliptų į vonią ir ištiesintų kojas karštame vandenyje ir pusvalandį pailsėtų tarp vonios putų. Arba įsijungtų televizorių, dainelę kokią paklausytų… – jie jums pasakytų: „Kaip gi nusipelnėt tokio nuostabaus gyvenimo?! Juk mes IX, X, XI, XV, XVIII… amžiuje gyvenome visiškai kitaip ir net nedrįsome skųstis. Kramtėme džiūvėsį ir džiaugėmės, kad jį turėjome“.
