„Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai“ (1 Kor 13, 1).
Panašu, kad apaštalas Paulius Korinte sutiko grupę žmonių, kurie laikė save labai dvasingais. Tačiau Pauliui nepadarė įspūdžio nei jie patys, nei jų dvasingumo lygis, nes jie aiškiai nerodė meilės žmonėms. Ir ši meilės stoka taip stipriai sujaudino apaštalą, kad jis apie tai kalba Pirmame laiške korintiečiams 13, 1 – „Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai“.
Frazė „skambantis varis“ yra labai svarbi, ir pradėkime ją nagrinėti nuo žodžio „varis“. Graikų kalboje žodis „chalkos“ – „varis“, reiškia ne gryną metalą, o varį, į kurį įmaišomas nedidelis alavo kiekis, dėl ko stuktelėjus į jį, metalas išleisdavo tuščią garsą. Todėl Paulius greta rašo žodį „skambantis“, graikų k. “echo”, kas reiškia triukšmauti, skambėti, aidėti. O visa frazė piešia tokį vaizdą: stuktelėjus į metalą, jis išleidžia duslų, erzinantį, įkyrų aidą, kuris dar ilgai girdisi.
Kalbėdamas apie tuos „itin dvasingus“ žmones, kurie nemylėjo kitų žmonių, Paulius iš Korinto mieste įsitvirtinusio pagonių kulto pasiskolino frazę „skambantis varis“. Garbindami pagonių dievukus, žyniai nepaliaujamai ir pašėlusiai mušė varinius būgnus, ir jų trenksmai nenutylančiu bei erzinančiu aidu aidėjo visame mieste. Visi miestiečiai nuolatos girdėjo šiuos begalinius, įkyrius trenksmus, todėl Korinto bažnyčios tikintieji suprato, apie ką jiems rašė Paulius.
Korintas buvo labai pagoniškas miestas. Iš pagoniškų miestų jis išsiskyrė tuo, kad per visą pasaulio istoriją buvo pats amoraliausias. Į pagoniškas šventyklas susirinkdavo minios stabmeldžių, kurie paveikti vyno ir narkotikų, rengė laukinius šokius. Norėdami, kad žmonėms aptemtų protas bei siekdami sukelti jiems pasiutusią ekstazę, žyniai vis greičiau ir greičiau, garsiau ir garsiau mušė metalinius būgnus. Korintiečiai manė, jog norint sukelti ekstazę, yra būtinai reikalingi skvarbūs, kurtinantys būgnų trenksmai bei žvangėjimas. Ir vis dėlto jiems triukšmas įgrisdavo, ir jie buvo nepatenkinti, kad neturi, kur pasislėpti nuo to kurtinančio triukšmo, kurį sukeldavo nesibaigiantys ritmiški, sunkūs metalo trenksmai.
Junkitės prie mūsų Facebooke
ir
sekite mus Instagram @anomalija.lt
Aš jau Jus seku (uždaryti ir daugiau nerodyti)!
Įdomu? Sudominkite ir kitus! Pasidalinkite ir tęskite skaitymą.
Dalintis
Laikui bėgant, šis gerai žinomas ir visų nekenčiamas, nesibaigiantis triukšmas tapo apibūdinimu žmogaus, kuris per daug kalba. Ar jums kada nors teko bendrauti su žmogumi, kuris taip daug kalbėjo, kad jūs neturėdavote jėgų toliau jo klausytis? Jūs tik žiūrėjote į jį, tačiau jau nieko nebegirdėjote. Jo burna nė minutei neužsičiaupdavo, ir tikriausiai jo žodžiai tuomet jums tapdavo tuščiu garsu, ar ne tiesa? Kaip tik apie tai ir rašo Paulius 1 Kor 13, 1 – apie žmones, kurie daug kalba, o mažai daro. Paulius sakė, kad tokie žmonės sukelia daug kurtinančio triukšmo, kuris galų gale, visus aplinkui ima erzinti.
Tačiau Paulius, kalbėdamas apie tikinčiuosius, kurie neturi meilės, dar palygina juos ir su žvangančiais cimbolais. Reikia pasakyti, kad „žvangantys“ yra neteisingas vertimas, nes graikų kalboje žodis „alalazon“ reiškia trankyti vieną į kitą, mušti lėkštėmis. Tačiau, kai tie du žodžiai vartojami kartu, atrandama tokia reikšmė: nepaliaujamai, šaižiai žvanginti lėkštėmis. Tokiomis lėkštėmis žvangino judėjai, kai eidavo į karą. Lėkščių skambesys kariuomenei buvo mūšio pradžios signalas.
Įdomu, kad Paulius tuos žmones palygino su skambančiu variu ir žvangančiais cimbolais. Kaip skambantis varis visus erzino bei veikė visų girdinčiųjų nervus, ir kaip cimbolai karingai nuteikdavo visus žmones, taip visus erzina ir žodžiai žmogaus, kuris apie save sako, jog yra giliai tikintis, bet nemyli žmonių.
Kai toks žmogus leidžiasi į begalines, tuščias, pagyrūniškas kalbas, šlovindamas tik save, tai klausytojams jis sukelia norą pakilti ir jam tvoti. Tačiau taip nedarykite! Kai jums tenka bendrauti su tokiais žmonėmis, apsiginkluokite kantrybe. Jei toks žmogus nesirengia keistis, pasistenkite mandagiai išvengti susitikimų su juo. Bet jei turite galimybę, taktiškai pasakykite jam tiesą, kokį įspūdį jis daro kitiems. Jei atsidurtumėte jo vietoje, argi nenorėtumėte, kad kas nors jums pasakytų tiesą, net jeigu ji jums nepatiktų?
Jūs turite išmokti teisingai elgtis tokiose situacijose, nes su tokiais žmonėmis jums vis tiek teks susidurti. Vietoje nuolatinės maldos, kad šie egoistiški žmonės pasikeistų, galbūt, geriau prašyti Dievo, kad jis pakeistų jus, ir tuomet jūs galėtumėte su meile bendrauti su jais. Tie žmonės nesupranta, kas yra tikras dvasingumas, todėl jūs turite galimybę jiems parodyti, kokia yra tikra dvasinė branda.
Nelaukite, kol nesibaigiantis pašnekovo monologas sukels jums norą jam užtvoti, kad jis pagaliau nutiltų. Kol taip nenutiko, kreipkitės į Viešpatį ir prašykite Jo sukelti jumyse tokius jausmus tam žmogui, kokius jam jaučiai Dievas. Kai jūs į jį žiūrėsite Dievo akimis, jūs galėsite elgtis su juo, kaip Jėzus – su meile.
O ką daryti, jei žmogus, kuris mėgsta nenutildamas kalbėti, esate jūs? Tuomet jums reikia atkreipti dėmesį į tai, ką šiandien perskaitėte. Jūs pastebite, kad jūsų žodžiai atstumia žmones? Jeigu žmonės jūsų vengia, galbūt jūs turite išsiaiškinti to priežastį? Prieikite prie ko nors ir paklauskite: „Sakykite, kodėl žmonės nenori su manimi bendrauti?“ Jeigu jūs ryšitės užduoti šį klausimą, ruoškitės atsakymui. Ir pasirenkite ką nors pakeisti savo charakteryje, žodžiuose ir apskritai gyvenime.
Juk mes nenorime būti, kaip skambantis varis arba žvangantys cimbolai, todėl kreipkimės į Viešpatį ir prašykime jo, kad mums atskleistų, ką reikėtų pakeisti savo žodžiuose ir veiksmuose. O kai Šventoji Dvasia mums tai atskleis, įdėkime visas pastangas, kad pasikeistume.
Šaltinis jezus.lt
