Technologijos žada individualizuotas programas vieno mygtuko paspaudimu. Tačiau kas nutinka, kai algoritmas nemato viso vaizdo? Kaip sporto ir sveikatingumo specialistė, dalinuosi asmenine patirtimi ir kritine analize.
Asmeninis nerimas ties technologijų slenksčiu
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis garsiau skambantys pranešimai apie naujausios kartos dirbtinio intelekto (DI) galimybes man, kaip sporto ir sveikatingumo specialistei, sukėlė dvejopus jausmus. Viena vertus, tai žavintis technologinis šuolis. Kita vertus, tai jausmas, lyg artėtume prie nematomos ribos, kurią peržengus teks iš naujo įvertinti žmogaus vaidmenį daugelyje sričių, įskaitant ir manąją. Šis vidinis nerimas nėra unikalus. Jį, tikiu, jaučia teisininkai, kūrėjai, analitikai ir daugybė kitų profesionalų, kurių darbas ilgą laiką buvo grindžiamas patirtimi, žiniomis ir intuicija.
Šiandien mes susiduriame su technologija, kuri žada ne tik apdoroti informaciją, bet ir ją kurti, individualizuoti ir pateikti su stulbinančiu pasitikėjimu. Kyla natūralus klausimas, ar išmanieji įrankiai gali pakeisti asmeninius trenerius ir sporto psichologus? Ar kiekvienas, norintis sportuoti, gali tiesiog užduoti klausimą programėlei ir gauti tobulai pritaikytą planą savo kūnui, tikslams ir sveikatos būklei? Šiame straipsnyje siūlau leistis į kelionę po šiuos klausimus – nuo pradinio susižavėjimo ir nerimo iki kritinės analizės, kuri atskleidžia, kur slypi tikroji specialisto vertė sparčiai kintančiame pasaulyje.
Kai algoritmas nustebina (dirbtinio intelekto pažadas)
Būtų nesąžininga pradėti nuo baimių. Privalau pripažinti, kad pažangių kalbos modelių gebėjimai gali būti išties įspūdingi. Neseniai atlikau eksperimentą. Paprašiau dirbtinio intelekto sudaryti trijų savaičių treniruočių planą moteriai, kuri po pusmečio pertraukos ir patirtos kelio traumos norėjo saugiai grįžti prie bėgimo. Pateikiau išsamią informaciją apie jos būklę, tikslus ir apribojimus.
Rezultatas nustebino savo kokybe ir detalumu. Gavau ne šabloninį pratimų sąrašą, o kruopščiai struktūrizuotą, mažo intensyvumo programą. Joje buvo aiškiai aprašyti adaptacijos žingsniai, numatytas laipsniškas krūvio didinimas. Negana to, algoritmas į planą integravo kvėpavimo ir vizualizacijos praktikas, skirtas psichologiniam pasirengimui stiprinti. Galiausiai, jis netgi pasiūlė vesti nuovargio ir miego dienoraštį, kad būtų galima stebėti organizmo atsaką į krūvį.
Toks rezultatas parodo, kad dirbtinis intelektas gali būti ne tik informacijos šaltinis, bet ir galingas kūrybinis partneris. Jis gali padėti specialistui greičiau struktūrizuoti darbą, pasiūlyti alternatyvių idėjų ar priminti apie svarbius, bet kartais pamirštamus aspektus. Tai įrankis, kuris, atsidūręs kompetentingo specialisto rankose, gali padėti pasiekti dar geresnių rezultatų, optimizuoti laiką ir praturtinti darbo procesą.
Pavojinga formulė be atsakomybės
Tačiau egzistuoja ir kita, gerokai tamsesnė šios technologijos pusė. Ji atsiskleidžia tuomet, kai kontekstas yra ribotas, o vartotojo žinios – minimalios. Kitam eksperimentui pateikiau labai bendro pobūdžio, tačiau itin dažnai girdimą užklausą: „Noriu greitai sudeginti riebalus, esu 38 metų vyras, anksčiau nesportavau“.
Atsakymas, kurį gavau, buvo nieko gero nežadantis. Modelis pasiūlė kasdienį aukšto intensyvumo treniruočių planą, sujungtą su drastiškai sumažintu kalorijų kiekiu. Šiame plane nebuvo numatytas nei adaptacijos laikotarpis pradedančiajam, nei pasiūlymo mobilumo pratimams sąnariams paruošti, nei jokio fizinio ar psichologinio pasirengimo vertinimo. Tokia programa nepatyrusį žmogų beveik garantuotai nuvestų į pervargimą, raumenų disbalansą, traumas ar net ilgalaikį nusivylimą ir pasitikėjimo savimi praradimą.
Blogiausia yra tai, kad už šias rekomendacijas dirbtinis intelektas neprisiima jokios atsakomybės. Jis yra formulė, kuri neturi moralinio kompaso. Šis pavyzdys atskleidžia gilųjį „demokratizacijos paradoksą“. Nors technologijos žada padaryti ekspertines žinias prieinamas visiems, jos kartu pašalina esminį saugiklį – atsakomybę. Kai informacija atskiriama nuo konteksto ir atsakomybės, ji iš įgalinančios priemonės gali tapti žalinga. Būtent čia išryškėja tikroji specialisto vertė. Jis yra ne informacijos saugotojas, o kokybės ir saugumo filtras, gebantis pritaikyti žinias konkrečiam, gyvam žmogui.
Ko nemato mašina (kūno kalba, pasitikėjimas ir žmogiškasis ryšys)
Treniravimas yra kur kas daugiau nei pratimų ir mitybos planavimas. Tai kompleksinis darbas su žmogumi kaip visuma. Su jo kūnu, emocijomis, motyvacijos svyravimais, saviverte ir neretai – su praeities traumine patirtimi. Specialistas, treneris ar koučeris reaguoja ne tik į tai, ką klientas pasako, bet ir į tai, ko nepasako.
Įsivaizduokite situaciją. Klientas atlieka pratimą, o treneris mato ne tik techniką. Jis mato vos pastebimą dvejojimą prieš keliant svorį, įsitempusį ir užlaikytą kvėpavimą, nuleistą akių žvilgsnį, kurie galimai signalizuoja nepasitikėjimą. Profesionalus, patyręs treneris girdi net balso tone slypintį nuovargį, nors klientas tikina, kad viskas gerai. Jis jaučia tylą po klausimo apie savijautą, kuri dažnai yra iškalbingesnė už bet kokį atsakymą.
Visa tai yra milžiniškas srautas „analoginių duomenų“ – neverbalinių, emocinių, kontekstinių signalų, kurių neįmanoma konvertuoti į nulius ir vienetus. Dirbtinis intelektas gali apdoroti tekstą, skaičius ir statistiką. Tačiau žmogus-specialistas geba apdoroti šiuos subtilius, gyvus duomenis ir reaguoti į juos realiu laiku ir žmogiškai. Būtent šis gebėjimas „skaityti“ žmogų, o ne tik jo anketą, leidžia sukurti saugų, pasitikėjimu grįstą ryšį. O be šio ryšio bet koks, net ir tobuliausias, planas lieka tik popieriaus lapu. Nė vienas algoritmas negali sukurti erdvės, kurioje žmogus jaustųsi pakankamai saugus, kad galėtų klysti, pripažinti savo silpnumą ir galiausiai vistiek augti ir tobulėti.
Ne pabaiga, o transformacija (specialistų vaidmuo ateityje)
Ar tai reiškia, kad dirbtinis intelektas yra grėsmė? Manau, kad ne. Tai yra galingas postūmis transformacijai. DI ne panaikins asmeninio trenerio ar sporto psichologo profesiją, o privers ją evoliucionuoti. Mūsų vaidmuo keičiasi iš informacijos teikėjo į santykio kūrėją, vedlį ir rizikos valdytoją.
Anksčiau didelė specialisto vertės dalis slypėjo jo sukauptose žiniose – pratimų bibliotekose, mitybos taisyklėse, programavimo metodikose. Dirbtinis intelektas šias žinias pavertė plačiai ir dažnai nemokamai prieinama preke. Todėl tikroji vertė dabar migruoja aukštyn. Nuo paprasto žinių pateikimo prie žinių interpretavimo, individualizavimo, motyvacijos užtikrinimo ir psichologinio palaikymo. Paradoksalu, tačiau kuo daugiau informacijos generuoja mašinos, tuo vertingesnis tampa žmogus, gebantis suteikti šiai informacijai prasmę, kryptį ir saugumą.
Ateities specialistai galės naudoti DI kaip asmeninį asistentą. Jie galės automatizuoti rutinines užduotis, greitai generuoti pirminius planų eskizus ar analizuoti kliento pateiktus duomenis. Taip atlaisvintas laikas bus skirtas tam, ką gali tik žmogus. Giluminiam darbui su klientu, jo baimių ir lūkesčių išklausymui, pasitikėjimo kūrimui ir palaikymui per visą jo pokyčių kelionę.
Dirbtinio intelekto ir žmogaus specialisto palyginimas
Siekdama aiškiau apibendrinti esminius skirtumus, palyginsiu dirbtinio intelekto kaip įrankio ir žmogaus kaip specialisto funkcijas.
Kalbant apie plano sudarymą, dirbtinis intelektas veikia greitai, struktūrizuotai ir remiasi milžiniškais duomenų kiekiais. Tuo tarpu žmogus specialistas kuria planą kūrybiškai, lanksčiai, remdamasis asmenine patirtimi ir individualiu kliento pažinimu. Individualizavimo srityje DI remiasi tik pateiktais duomenimis, tokiais kaip amžius, tikslai ar lytis, ir yra aklas platesniam kontekstui. Žmogus, priešingai, individualizuoja planą atsižvelgdamas į visumą: fizinę ir emocinę būklę, gyvenimo būdą, apribojimus bei praeities patirtis.
Grįžtamasis ryšys iš DI apsiriboja pateiktų duomenų, pavyzdžiui, miego dienoraščio, analize. Specialistas tuo metu „skaito“ kūno kalbą, balso toną ir emocijas realiu laiku, gaudamas kur kas gilesnį grįžtamąjį ryšį. Vienas esminių skirtumų yra atsakomybė. Dirbtinis intelektas jos neprisiima, nes tai tiesiog algoritmas, neatsakantis už pasekmes. Specialistas, atvirkščiai, prisiima visišką teisinę ir moralinę atsakomybę už kliento sveikatą bei saugumą.
Galiausiai, motyvacijos ir ryšio kūrimas. DI gali pateikti šabloniškas motyvuojančias frazes, tačiau nesukuria emocinio ryšio. Žmogus specialistas kuria pasitikėjimu grįstą santykį, įkvepia ir palaiko klientą sunkiomis akimirkomis. Apibendrinant, pagrindinis DI tikslas yra optimizuoti formą ir pateikti planą. Tuo metu specialisto tikslas yra suteikti turinį – padėti žmogui atrasti vidinę motyvaciją, prasmingus tikslus ir atkurti sveiką ilgalaikį ryšį su savo kūnu.
Partnerystė, kurioje lemiamą žodį taria žmogus
Apibendrinant galima teigti, kad dirbtinis intelektas keičia sporto specialistų darbo aplinką, bet ne jų esminę paskirtį. Ateitis priklauso ne dirbtiniam intelektui ar žmogui atskirai, o jų partnerystei. Tačiau ši partnerystė bus tvari ir naudinga tik tada, kai išlaikysime aiškią hierarchiją.
Technologijos yra galingas įrankis, bet lemiamą žodį visada turi tarti gyvas žmogus. Specialistas, kuris geba matyti ne tik planą, bet ir žmogų už to plano. Kuris prisiima atsakomybę ir veikia kaip vertybinis kompasas. Galiausiai, žmogaus vertė matuojama ne informacijos kiekiu, kurį jis gali apdoroti, bet gebėjimu įžvelgti tai, ko negali įžvelgti jokia formulė. Šiuo atveju mes kalbame apie žmogiškumą.
