Dėl to asmuo kalba apie norą susirasti partnerį, bet daro viską, kad potencialus bendražygis praėjus savaitei po susitikimo su juo iš siaubo pabėgtų.
Psichologijoje toks dalykas turi savo terminą – priešpriešinė priklausomybė.
Tačiau kai kuriais atvejais pasitaiko įdomių neatitikimų. Žmogus neturi rimtos psichoemocinės traumos ir nejaučia, kad bijo intymumo, sąmonės lygmeniu stengiasi kurti santykius ir net jaučia tokį poreikį.
Tačiau praktiškai jo elgesys sukelia atstūmimą ir net turint daugybę gerbėjų niekas neišreiškia simpatijos, nepateikia rimtų pasiūlymų, ilgai neužsibūna artimoje aplinkoje.
Kaip pasireiškia vengiantis prisirišimo stilius?
Pirmiausia susitvarkykime su terminologija, kad nesusipainiotume. Egzistuoja terminas nerimastingasis-vengiamasis prisirišimo tipas, kuris apibūdina stabilius individo įsitikinimus.
Jis labai greitai patenka į priklausomybę ir nuoširdžiai ieško santykių, tačiau patekęs į juos pradeda jausti baimę, kuri verčia greitai iš jų išsivaduoti.
Tačiau vengimo stilius labiau susijęs su žmogaus elgesiu. Jis elgiasi taip, kad niekas negali rimtai į jį žiūrėti ir santykiai natūraliai neužsimezga.
Dabar išvardysiu pagrindinius šio reiškinio požymius.
Skausmingas suartėjimas
Tokiems žmonėms kas nors gali atrodyti įdomus ir normalus žmogus, su kuriuo galima kurti santykius.
Pagal daugybę požymių tai yra būtent toks žmogus. Galbūt „vengiančiojo“ galvoje net yra susiformavęs idealaus bendražygio įvaizdis.
Tačiau kai toks žmogus surandamas ir išreiškia pasirengimą suartėti, prasideda problemos.
Nuo pat pirmųjų bendro gyvenimo ar artimo bendravimo dienų kyla abejonių. Ar aš neklystu ir ar tikrai man viso to reikia?
Atrodo, kad viskas normalu, bet lyg ir kažkas ne taip. Galbūt per anksti pasakiau „taip“, galbūt reikėjo atidžiau pasidomėti.
Ar tikrai neskubame? Pabandykime kuriam laikui išsiskirti, noriu pažiūrėti, kaip jaučiuosi.
Toks elgesys partneriui atrodo įtartinas ir neadekvatus. Jis negali suprasti, kas negerai, jaučiasi šaltas, pradeda galvoti apie savo nereikšmingumą.
Dėl to santykiai labai greitai žlunga. Savimi pasitikintys vyrai (taip pat ir moterys) praranda susidomėjimą neapsisprendusiaisiais ir nutraukia bendravimą.
Šalia gali likti tik tas, kuris neturi kur eiti, arba tas, kuriam esate tik laikinas variantas. Dabartis yra gerai, dingęs – blogai, bet tai yra gerai.
Ieškoti laimikio
Kai žmogaus pasąmonėje sėdi intymumo baimė, jis tampa pernelyg įtarus. Aplinkiniuose, ypač tuose, kurie pretenduoja į romantiškus santykius, aktyviai ieško trūkumų.
Vengiančio elgesio stiliaus turėtojas rinksis žodžius, gestus, veiksmus. Iš pradžių nėra pasitikėjimo, jį tenka užsitarnauti, tiesiog kertant minų lauką. Viena dviprasmiška frazė ir viskas, skandalas su išsiskyrimu.
Natūralu, kad būti šalia tokio žmogaus labai sunku. Tenka kontroliuoti kiekvieną žodį, bet net ir tai nesuteikia jokių garantijų.
Čia atrodė negerai, ten atsakė nemandagiai. Tai „kodėl tu nieko nepasakoji“, „užsičiaupk“. Kam rašote žinutes? Kam skambinate? Tu žiūrėjai į tą moterį! Kodėl ji taip į tave žiūrėjo, juk tu ją pažįsti, juk su ja kažką turėjai!
Tu mane apgavai, padarei iš manęs marionetę, o dabar iš manęs šaipaisi?! Prisipažink. Pasakyk man. Pasakyk tiesą!
Kai antroji pusė iš pradžių nepasitiki ir kiekviename veiksme ieško gudrybės, kurti santykius su ja tampa neįmanoma. Pirmiausia turite būti įsitempę, kad netyčia nepasakytumėte nieko, kas gali būti pagauta.
Antra, pretenzijų ir konfliktų dažnumas viršija mastą, o tai labai išvargina. Lengviau išsiskirti.
Įprotis spręsti problemas paliekant
Kadangi intymumo baimė „įsiūta“ į pasąmonę, psichika nuolat susiduria su prieštaravimais. Vienas signalas sako, kad reikia bėgti iš santykių, nes labai greitai prasidės smurtas.
Arba jis jau prasidėjo, tik neaišku, kuo konkrečiai pasireiškia. Tuo pat metu sąmoninga dalis nesugeba rasti bėdos šaltinio. Atrodo, kad partneris manęs nemyli ir gali išduoti, tačiau nėra jokių faktų. Negaliu suprasti, kuriuo iš dviejų signalų tikėti.
O ką daryti, kai esame visiškai tikri dėl pavojaus, bet negalime rasti jo šaltinio? Teisingai, mes bėgame. Tokios mergaitės bet kokioje keistoje situacijoje susipakuoja ir bėga. Mažiausias kivirčas, ir ji dingsta. O kad sugrįžtų, reikia įrodyti, kad nėra jokios grėsmės, ji mylima, ji ištikima.
Tu gali ją paimti vieną kartą. Bet kai sugyventinė turi įprotį susikrauti lagaminus, pabėgti, o po to vėl grįžti, partneris pradeda pavargti. Vis dažniau reikalaujama garantijų, o priežasčių pabėgti netrunka sumažėti. Santykiai žlunga.
Blogiausių jų savybių demonstravimas
Absoliučioje daugumoje atvejų vengimo elgesio stilius yra nerimastingų žmonių bruožas. Ir jie vaikystėje patyrė traumuojančią patirtį.
Jei trumpai tariant, tėvai mylėjo, gyrė ir suteikė buvimą, bet paskui staiga tapo tironu, atstūmė, įžeidinėjo, žemino.
Tada „aš tave myliu, saugok dovaną“, paskui „tu esi netalentingas, kvailas, be manęs pražūsi, tau taip reikia“. Taigi šis kompotas suaugusiųjų gyvenime pasirodo turintis keistų pasekmių.
Psichika koreguoja elgesį taip, kad aplinkiniai iškart ruošiasi blogiausiam. Pagal principą – žinok, kad esu labai blogas ir turiu daug minusų, galima net sakyti, kad esu vienas didelis minusas. Kodėl taip daroma?
Kad būtų užtikrinta, jog nebus smurto. Jei visi nuo pat pradžių žinos, kad esu blogas ir nėra už ką manęs mylėti, tada nebus jokio suartėjimo ir nebus jokio smurto.
Bet yra viltis, kad kas nors mane pamils su visomis mano ydomis, tegul iš karto pripranta prie blogio, o tada atsiversiu su geriausia puse.
Toks požiūris, logiškai mąstant, tikrai turėtų padėti atsikratyti įprasto scenarijaus, kai iš pradžių yra meilė, rūpestis, buvimas ir dėmesys, o po to seka kaltinimai, nuvertinimas, žeminimas. Praktikoje taip neveikia, bet pripažinkime, kad logikos vis dėlto yra.
Tokie žmonės pažinties pradžioje gali elgtis nedorai. Į bet kokius lūkesčius atsako: „Nežinau, kaip tai padaryti, nemoku, tai visai ne mano!“.
Vietoj to, kad būtų apačioje
Vengiantis elgesio stilius yra apsauginė psichikos reakcija. Iš šalies niekas nemato psichoemocinės traumos, o pats žmogus neatmeta minties užmegzti rimtus santykius, be to, gali jų siekti.
Tačiau jo poelgiai, veiksmai ir elgesys apskritai yra aukšta tvora, kurios adekvatūs žmonės negali įveikti. Jei prie to pridėsime infantilumą, gausime žmogų, apie kurį sakoma – jos veidas kontraceptinis.
Galima būtų pasigailėti vengiančiojo ir apsupti jį rūpesčiu bei dėmesiu, kad jis nustotų bijoti smurto ir nebėgtų nuo artumo. Bet, deja, taip neveikia.
Visos baimės žmogų valdo iš pasąmonės, o jūs bandote paveikti sąmoningą protą. Kol jis negaus naujos patirties, pavyzdžiui, per kognityvinę elgesio terapiją, jo elgesys ir toliau bus vengiamas.
Ir visos minėtos problemos kartosis tol, kol jūs pavargsite ir pabėgsite.
Arba tol, kol pabėgs vengiantis asmuo.
