Ne visi knygos mylėtojai supranta asmeninių bibliotekų išsaugojimo svarbą. Ne kartą buvo apie tai rašyta ir kalbėta. Šį sykį nutarėme apklausti anykštėnus ir sužinoti, kokią gi seniausią ir rečiausią knygą jie saugo savo namuose. Apklausa vyko elektroniniu paštu ir telefonu.
Ne visi apklaustieji sutiko pasidalinti informacija apie jų namuose esančias retas knygas. Vieni, tiesiog, nenorėjo viešinti informacijos, kad saugomus rašytinius lobius apsaugotų nuo smalsuolių, kiti prisipažino, kad senus leidinius jau sunaikino, arba atidavė, kaip jiems nebereikalingus. Apie savo namuose saugomas senas knygas sutiko pasidalinti rašytojai Milda Telksnytė ir Vygandas Račkaitis. Priminsime, kad M. ir V. Račkaičiai kelias dešimtis unikalių knygų su autografas jau yra padovanoję Anykščių L. ir S. Didžiulių viešajai bibliotekai ir Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje saugoma jų asmeninės bibliotekos knygų bei rankraščių kolekcija.
M. Telksnytė, kalbėdama apie namų bibliotekoje saugomą retenybe tapusį leidinį, įvardino 1931 m. Kauno „Spindulio“ Bendrovės spaustuvėje išleistą knygą „Valančiaus raštai“. Knygos antraštiniame lape po antrašte užrašyta „Su autoriaus paveikslu“. Knygos savininkė prisipažino, kad knyga jau truputį apiplyšusi ir to paveikslo nebėra. Atskleisdama knygos turinį, M. Telksnytė pasakojo, kad knygoje išspausdinta „Vaikų knygelė“, „Paaugusių žmonių knygelė“, „Palangos Juzė“, „Antano tretininko pasakojimas“. Tekstą redagavo ir žodynėlį pridėjo J. Balčikonis. Pasak rašytojos vyskupas Motiejus Valančius švietė ir auklėjo tautą savo raštais tais laikais, kada mūsų literatūra buvo dar labai menka. Jis davė pradžią mūsų dailiajai prozai ir pats ją iškėlė lig meno aukštybių. Turiniu ir savo kalba Valančiaus kūryba visai prieinama ir sodžiaus žmonėms, kuriems autorius pirmiausia buvo skiriama. Šiam leidimui J. Balčikonis tekstus ėmė iš „Vaikų knygelės“, „Paaugusių knygelės“ „Palangos Juzės“ pirmųjų leidimų. Redaktorius ištaisė barbarizmus. Iš „Palangos Juzės“jis išmetė nepoetiškas daineles, sutikrino ir ištaisė neteisingai užrašytus sodžių pavadinimus. Knygoje yra 487 puslapiai, iš jų – 22 puslapius užima žodynėlis.
Kraštotyrininkė, žurnalistė, buvusi Anykščių viešosios bibliotekos darbuotoja Romualda Bražėnienė savo namuose taip pat yra išsaugojusi leidinių, išleistų iki 1940-ųjų metų. Apie seniausias išsaugotas knygas R. Bražėnienė pasakojo: „Savo asmeninėje bibliotekoje saugau šešias prieškarinio palikimo knygas-išleistas iki 1940- ųjų metų. Jos „atkeliavo“ iš mano tėviškės Andreikėnų kaimo Utenos rajone drauge su mano šviesaus atminimo mamyte Veronika Mintaučkiene, kuri 1993 metais atsikėlė gyventi pas mus į Anykščius. Man labai svarbi knyga yra „Lietuvių literatūra“: V dalis; XX amžius. Tai Zigmanto Kuzmicko 295 puslapių apimties sudarytas vadovėlis aukštesniosioms mokykloms, kurį išleido Kaune „Sakalo“ bendrovė. Yra iliustracijų. Vadovėlyje atsispindi Lietuvos literatūrinis gyvenimas nuo spaudos atsikovojimo iki šio vadovėlio išleidimo – tą patvirtina leidinio autorius Zigmantas Kuzmickis, teikdamas, jog į vyresnius rašytojus, ypač į Vaižgantą, Vydūną ir Krėvę atkreipė daugiausia dėmesio. Mažiausiai kalbama apie pačią naująją, moderniąją mūsų literatūrą, kuri tebėra, kaip rašoma dedikacijoje, tebėra besikristalizuojanti. Šiame vadovėlyje dėmesio sulaukia Jono Biliūno asmenybė, gyvenimas, kūryba. Pluoštas puslapių skiriama Vaižganto asmenybei ir kūrybiniam palikimui. Nagrinėjamas Antano Vienuolio gyvenimas ir jo kūrybinis kraitis“.
Tikėtina, kad ne tik kraštotyrininkei R. Bražėnienei, bet ir kitiems anykštėnams būtų smalsu pavartyti knygą, išleistą beveik prieš devynis dešimtmečius, kurioje rašoma apie didžiuosius Anykščių krašto klasikus ir palyginti knygoje paskelbtą informaciją su ta, kurią randame dabar išleistose knygose ar interneto erdvėje.
Viena aktyviausių Anykščių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriaus skaitytojų Bronislava Stunžėnienė pasidžiaugė savo namuose išsaugojusi seną, daugiau kaip 600 puslapių Katalikų maldų knygą „Vyrai broliai“, išleistą 1937 m. Knygos autoriai: kun. D. Kirvelaitis ir D. Dambrauskas. Pasak Bronislavos, maldų knygos atsiradimo istorija tokia: „Tai buvo apie 1969–1970 metus. Iškilo noras įsigyti didesnę maldaknygę, bet sovietmečiu jų nebuvo kur gauti. Tuo metu neseniai buvom nusipirkę vieno kambario butą Anykščių miesto centre (A. Baranausko aikštėje Nr. 13. Šiuo metu čia veikia gėlių parduotuvė). Anuomet šiame name gyveno ir namo savininkė Teklė Vaičiūnienė. Aš su ja susitariau, ir ji man parūpino maldų knygą iš Anykščių bažnyčios klebono Alberto Talačkos, kuris buvo neseniai paskirtas į Anykščius. Aš pati kreiptis į kleboną nedrįsau. . Man maldos nuo vaikystės „įaugę į kraują“, nes to išmokė Tėveliai. O ir mano Senelė buvo labai pamaldi, tad ir man norėjosi turėti maldų knygą, tokią, kaip Senelės, į kurią sudėtos visos maldos, intencijos, giesmės ir t.t. Kasdienė nuoširdi malda, ypač tyloje – didžiulė atgaiva sielai, suteikianti ištvermės malonę“.
Jeigu maldaknygių galima surasti ne vieno anykštėno namuose, tai psalmių knygomis retas kuris gali pasidžiaugti. Kraštotyrininkas, verslininkas Artūras Šajevičius su pasididžiavimu pasakoja apie vieną seniausių jo asmeninėje bibliotekoje esančių knygų – 1864 m. išleistą Vilniuje (Wilnuje), Juozapo Zavadskio (Josapa Zawadzkie) spaustuvėje, beveik 200 puslapių psalmių knygą „Wisas pasalmes S. Dowida Karaliaus“. Knyga dar unikali tuo, kad joje yra ranka rašytas įrašas, jog ši knyga priklausė Juozapui Mickūnaičiui iš Zabielinės. J. Mickūnaitis buvo lietuviškos spaudos platintojas. Apie 1868 m. lietuviška spauda domėtis, o paskui ir platinti jį paskatino knygnešys Stanislovas Didžiulis.Minėtą psalmių knygą, kuri jau yra jau tapusi bibliografine retenybe, A. Šajevičius rado prieš keturis dešimtmečius apleistoje sodyboje Pašilių k. (Anykščių r.). Džiugu, kad kraštotyrininkas ją išgelbėjo nuo sunaikinimo.
Viešosios bibliotekos skaitytojas Marijonas Jankauskas (g. 1945 m) ne tik papasakojo apie savo namuose saugomus senus leidinius, parodė senelio Kazimiero Jankausko (g. 1847 m. –?) dokumentą – liudijimą, kad jis buvo dvarininkas, bei tėveliui Mykolui Jankauskui (1900–1976 m.) išduotą 1914 m. mokslų baigimo pažymėjimą, bet ir padovanojo Viešajai bibliotekai Seinuose 1911 m. išleistą laidinį „Artojas“, kurį paveldėjo iš tėvelio Mykolo. Pasak Marijono, jo tėvelis buvo baigęs Traupyje (Anykščių r,) 4 skyrius, gyveno Juodgirio k. (Ukmergės r.) ir dirbo pas Konstantiną Radvilą Taujėnų dvare.
Smetonos laikais Mykolas Jankauskas kaupė biblioteką, prenumeravo periodinius leidinius „Ūkininko patarėjas“, „Karys“ ir kitus. Tokiu būdu Jankauskų namuose ir atsirado leidinys „Artojas“ – iliustruotas žemės ūkio ir namų ruošos „Šaltinio“ priedas, leistas 1910–1914 m. Seinuose, 1928–1931 m. Marijampolėje. Priede buvo spausdinami žemės ūkio specialistų straipsniai, patarimai, aiškinami svarbiausi žemdirbystės, gyvulininkystės, sodininkystės klausimai, mokoma naujų ūkininkavimo būdų, nagrinėjamos Lietuvos žemės ūkio raidos perspektyvos, spausdinami įvairūs patarimai žemdirbiams, moterims.
M. Jankauskas atsinešė į biblioteką akmenį, panašų į kirvuką, kurį rado 1957 m. savo sklype Kabošių k. (Anykščių r.). Anykštėnas prisipažino, kad daugiau kaip penkiasdešimt metų apie tai niekam nepasakojo, bet dabar norėtų, kad jo radinį apžiūrėtų archeologai. Gal tikrai reikėtų istorikams susidomėti, o archeologams pakasinėti?
Asmeninės bibliotekos yra mūsų krašto istorinės atminties dalis. Šį kartą apklausėme tik penkiasdešimt anykštėnų, tačiau kviečiame visus, galinčius ir norinčius pasidalinti informacija apie savo namuose saugomus senus ir retus leidinius, nuotraukas, rankraščius. Tokiu būdu gal pavyks užpildyti dar tuščius istorijos puslapius.
