Liepos 16-17 dienomis, dvi savaitgalio dienas, Kaišiadoryse ir Žiežmariuose įvyko jau antrasis menų festivalis „Gedimino 40“, skirtas mano tėvelio – režisieriaus, teatro pedagogo, Klaipėdos universiteto docento – Gedimino Šimkaus atminimui. Skubu pasidalinti dar neatvėsusiais įspūdžiais.
Festivalį, kurį neoficialiai būtų galima pavadinti „šimkiukų“ suvažiavimu, rengia jo buvę auklėtiniai vis kitoje Lietuvos vietoje, kadangi jų įkurti teatrai išsibarstę po visą šalį. Gedimino Šimkaus auklėtiniai – ne tik teatralai, kai kurie pasuko kita meno linkme. Tarp jų yra dailininkų, rašytojų, fotomenininkų, kino kūrėjų. Todėl „Gedimino 40“ dovanoja plačią meno sričių paletę.
Pirmąją festivalio dieną „migravome“ tarp Kaišiadorių jaunimo centro „Mazgas“ ir Kaišiadorių kultūros centro. „Mazge“ mus pasitiko efektingi renginio vedėjai: dvi glamūrinės damos, vilkinčios raudonomis suknelėmis ir kostiumuotas vyriškis (trūko tik smokingo ir raudonos peteliškės… juokauju, iš tiesų netrūko nieko). Šie vedėjai – tai Kaišiadorių kultūros centro teatro aktoriai. Minėtas teatras su režisieriumi Jonu Andriulevičiumi priešakyje ir buvo šių metų festivalio pagrindinis organizatorius.
Simbolinė skaičių magija – festivalis pavadintas „Gedimino 40“, o režisierių kursas, kuriame mokėsi Jonas Andriulevičius, šiemet švenčia 40 metų studijų pabaigtuvių jubiliejų. Tikiuosi, mano filmukas apie šį 1978 – 1982 m. laidos kursą, sumontuotas iš tėčio archyvuose rastų nuotraukų, publikai neprailgo.
Šiame kurse taip pat mokėsi Rokiškio krašto legenda, šviesaus atminimo režisierius Jonas Korenka, Kelmės mažojo teatro režisierius Algimantas Armonas, Raseinių meno mokyklos mokomojo teatro „Svajoklis“ režisierė Albina Damašauskienė, ilgus metus Joniškio vaikų ir jaunimo teatrui „Bendraamžiai“ vadovavęs režisierius Arvydas Butkus, Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatrų specialistė Irena Maciulevičienė… atleiskit, daugiau nebevardinsiu, antraip šitas rašinys niekad nesibaigs… 12 absolventų per tuos 40 metų po studijų nuveikė nepaprastai daug – teatruose, televizijoje, net politikoje, apskritai Lietuvos kultūrai…
Albina Damašauskienė festivalio atidarymui atvežė pandemijos ribojimų metu išradingai sukurtą videofilmą pagal Vydūno dramą „Sigutė“, – galėjome pasigėrėti puikia jaunųjų „Svajoklio“ teatro aktorių vaidyba, gražiu režisierės darbu.
Atidarymo metu turėjome progos išvysti paslaptingąjį charizmatišką skrybėlėtąjį Feliksą Paulauską (jis irgi tos pačios, jubiliejų mininčios, laidos absolventas!), kuris prisistatė chirurgu (!) ir įtraukė žiūrovus į savo gydytojiškos veiklos egzotiškame Rytų pasaulyje, sūkurį. Buvo žiūrovų, kurie tuo pasakojimu nuoširdžiai patikėjo, – toks įtaigus buvo aktoriaus persikūnijimas ir papasakota istorija. Iš tiesų tai buvo mono spektaklis be pavadinimo, o pats aktorius ir režisierius vėliau prisipažino su savo autoriniais spektakliais dažniau pasirodantis festivaliuose užsienyje, nei Lietuvoje.
Po šios, galima sakyti, tragiškos istorijos, festivalio žiūrovai galėjo atsikvėpti, nuskubėję į netoliese esantį Kultūros centrą. Čia po sceną šėliojo „psichai“ iš to paties pavadinimo V. Bladykaitės pjesės (režisierius Jonas Andriulevičius). Taip linksmai mums prisistatė festivalio šeimininkai – Kaišiadorių kultūros centro teatras.
Po gardžių pietų buvome pasiruošę naujai kultūrinei injekcijai – skubėjome į puikią „Mazgo“ salę pažiūrėti 2019 metais sukurto režisierės Inesos Kurklietytės dokumentinio filmo „Artėjimo keliu“ apie Juodkrantės skulptorių, pedagogą Albertą Danilevičių.
Menininkas yra menininkas, jis kartais ima ir pasuka kita kryptimi. Kaip sakoma, „neužtvenksi upės bėgimo“. Štai ir Virginija Vegelevičienė, (tos pačios, keturiasdešimtmetį po baigimo švenčiančios laidos absolventė) savo dėstytojo Gedimino Šimkaus atminimui Kaišiadorių kultūros centro fojė surengė akvarelės piešinių parodą „Gerumas būti“. Visa oda ir širdim gaudėm tuos gerumo spindulius, trykštančius subtiliais potėpiais iš kiekvieno paveikslo ir mėgavomės jų skleidžiama šiluma. O dar parodos atidarymo metu dailininkės kursiokai nepagailėjo pačių šilčiausių žodžių savo pedagogui Gediminui Šimkui, prisiminta, kad jis išmokė juos atkaklumo, darbštumo, tikėjimo savo jėgomis, ir daugybės kitų gerų dalykų. O mes su mama viso kurso vardu gavome vieną nuostabų Violetos paveikslą dovanų. Nesibaigiantis tas gerumas!
Iš Klaipėdos į festivalį atidundėjo Gedimino Šimkaus vardo teatras “Artyn” su mono spektakliu pagal A.Maleszkos pjesę „Jasek“. Į sceninį vyksmą išradingai įpinti du gyvai grojantys muzikantai ir dar vienas paslaptingas personažas, panašus į liokajų. Režisierė Marta Vendland yra viena paskutinių mano tėvelio auklėtinių. Jai, kaip sakė pati režisierė, buvo svarbu į festivalį atvežti savo atnaujintą magistro studijų diplominį darbą, prie kurio sukūrimo režisieriaus ranką 2016 metais pridėjo ir mano tėvelis.
Pirmąją festivalio dieną vainikavo dar vienas mono spektaklis, parodytas didelėje Kaišiadorių kultūros centro salėje ir suvaidintas virtuoziškai. Všį „Taško “ teatro spektaklyje „Būti“ pagal D.Katiliūtės pjesę gvildenama skausdi aborto tema. O talentingoji aktorė – šįkart Gedimino Šimkaus auklėtinės, Jonavos Janinos Miščiukaitės meno mokyklos dramos mokytojos metodininkės Živilės Martinaitienės dukra Jūratė Martinaitytė. Ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai teatro meno bacila užkrečiami vaikai ir vaikaičiai…
Tuo pirmoji diena nesibaigė… Dar buvo prasmingų dainų ir šilčiausių prisiminimų apie mylimą pedagogą Gediminą Šimkų.
Kaip sakoma vienoje „garsioje” reklamoje: „Apie viską pagalvota”, taip ir Jonas Andriulevičius apgalvojo kiekvieną festivalio niuansą (nebūtų Gedimino Šimkaus auklėtinis!). Tam, kad praplėstume savo akiratį, pažintume dar nematytus Lietuvos kampelius, antrąją festivalio dieną patraukėme į Žiežmarius, keli kilometrai nuo Kaišiadorių. Čia, didžiausioje Europoje išlikusioje medinėje žydų sinagogoje, kuri puikiai rekonstruota ir pritaikyta kultūriniams renginiams, atidarėme Arvydo Butkaus, ilgamečio Joniškio vaikų ir jaunimo teatro „Bendraamžiai” režisieriaus, fotografijos darbų parodą. Nuotraukose užfiksuoti jo auklėtinių ryškiausi teatrinės veiklos epizodai.
Po kavos pertraukėlės buvome pakviesti į kitą sinagogos erdvę. Čia prisiminimų knygą apie Rokiškio teatro įkūrėją ir ilgametį jo vadovą šviesaus atminimo Joną Korenką pristatė jo žmona, knygos autorė Ramunė Korenkienė bei Jono kursiokė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatrų specialistė Irena Maciulevičienė. Ši knyga – tai jautrus ir šiltas pasakojimas apie žmogų, kuris Rokiškio kultūriniame gyvenime dar sovietmečio laikais padarė tikrą perversmą.
Netrukus žydų architektūrinį palikimą menančiomis gatvelėmis patraukėme prie Strėvos upės, šalia kurios išraiškingame sename pastate įsikūręs Žiežmarių kultūros centras. Čia jau krykštavo didelis būrys mažučiukų ir kiek vyresnių vaikų, nekantriai laukusių katino Prunelijaus ir jo uodegos. Kelmės mažasis teatras ir jo režisierius Algimantas Armonas į festivalį atvežė stilingą, skoningai sukurtą spektaklį vaikams „Prunelijaus sapnas”. Buvo smagu ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Žiūrėti paskutinio festivalio spektaklio sugrįžome į sinagogą. Kupiškio kultūros centro padalinio Skapiškio teatras „Stebulė” parodė jautrų ir subtilų spektaklį apie Kupiškio krašto kunigą Joną Katelę, kuris carinės Rusijos priespaudos laikais rizikavo, valstiečius mokydamas lietuviško rašto…Šį spektaklį mačiau jau antrą kartą. Matyt, po šių metų vasario 24-osios jis suskambėjo dar jautresnėmis stygomis. Kai suvoki, kokia trapi ir brangintina ta mūsų Nepriklausomybė, ir kaip svarbu puoselėti lietuviškumą, tai net ir gerklę užspaudžia…. Po spektaklio mano mintims paantrino ir pati teatro režisierė, Lietuvos mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė, „šimkiukė“ Vita Vadoklytė.
Festivalio uždarymo atmosferą sunku nupasakoti – tiek daug nesumeluoto nuoširdumo ir gerumo… Menų festivalio „Gedimino 40“ sumanytoja ir pernykščio organizatorė Mėgėjų teatrų sąjungos prezidentė Vita Vadoklytė, šių metų festivalio organizatorius Jonas Andriulevičius nepamiršo padėkoti nė vienam, prisidėjusiam prie dvi dienas trukusio renginio: partneriams Žiežmarių kultūros centro direktorei Irenai Taukinaitienei, Lietuvos nacionalinio kultūros centro teatro specialistei Irenai Maciulevičienei, rėmėjams – Lietuvos kultūros tarybai (?), firmos „Agrojus“ vadovui Arūnui Simonaičiui, taip pat Žydų sinagogos globėjui, Žiežmarių kultūros centro darbuotojui Aivarui Jonykai, Kaišiadorių savivaldybės mero patarėjui Tautvydui Krilavičiui, ir kitiems.
Festivalis uždarytas, bet… festivalis tęsiasi. Dar vienas spektaklis. Neplanuotas. Iš kito projekto. Bet labai gražiai įsiliejęs į Menų festivalį „Gedimino 40“.
Ta proga negaliu nepasidalinti beveik anekdotiška situacija. Telefonu kalbasi dvi bičiulės, buvusios kurso draugės „šimkiukės“. Viena sako: „Atvažiuok į „šimkiukų“ festivalį“, kita atsako: „Labai norėčiau, bet negaliu, mes vaidinam šiandien. O tu tai važiuok būtinai.“ Netrukus jos abi jau glėbesčiuojasi prie Žiežmarių kultūros centro. Viena jų – save laikanti „šimkiuke“, nors kadaise režisūros studijas Klaipėdoje ir išmainė į aktorinio meistriškumo studijas Vilniuje – Vitalija Mockevičiūtė, kuri netrukus su dar dviem talentingom aktorėm – Neringa Varnelyte ir Jurga Kalvaityte – vaidins spektaklyje „Nedingęs“. Tai jautrus teatrinis-poetinis pasivaikščiojimas po Žiežmarius prisimenant visų užmirštą poetą Antaną Kalanavičių. Gausiai susirinkusių žiūrovų neišgąsdino trumpalaikis lietus, visi susikaupę sekėme paskui aktores, vaikščiojome kartu su jomis Žiežmarių gatvelėmis ir palei Strėvos upę, išgyvenome nelengvą poeto dalią.
Simboliškai nuskambėjo paskutinis spektaklio akordas – Vitalijos Mockevičiūtės dzūkų tarme ištarti žodžiai: „Kai žmogus miršta, Dievulis nukerpa gyvybės siūlą, ir žvaigždė Žemėn nukrenta, o kai kurių mirusių žmonių žvaigždės pasilieka danguje ir dar skaisčiau žiba…“
Mano šviesaus atminimo tėvelio misija, kaip aš ją suprantu, buvo išugdyti brandžias kūrybingas asmenybes, kurios būtų pajėgios sukurti teatrus bet kuriame Lietuvos kampelyje, o ypač periferijoje, ir skleisti ten teatro ir kultūros šviesą. O pačia plačiausia prasme – tokiu būdu taurinti kiekvieno lietuvio sielą. Esu tikra, kad jo misija įvykdyta pilnai, ir dabar skinam jos vaisius: visoje Lietuvoje, atokiausiuose šalies kampeliuose Gedimino Šimkaus ugdytinių dėka vyksta prasmingas ir intensyvus kultūrinis teatrinis judėjimas. Tą įrodo ne tik menų festivalis „Gedimino 40“, bet ir daugybė nuolat vykstančių mėgėjų teatrų, menų sintezės renginių ir festivalių.
O svarbiausia, kad buvę jo ugdytiniai tą darbą dirba su didžiausia meile, nuoširdumu ir atsidavimu, yra asmenybės be pozos ir susireikšminimo. Visai tokie pat, koks buvo ir mano šviesios atminties tėvelis… Nors šviesos ir gėrio iš Kaišiadorių ir Žiežmarių parsivežu su kaupu, jau laukiu trečiojo menų festivalio „Gedimino 40“, kuris nušvistų dar kitame Lietuvos kampelyje. Tikiuosi, kad niekas nesukliudys jam įvykti.
Rasa Šimkutė
