Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos studentai ne taip seniai grįžo iš jūrų ir vandenynų ir dabar tęsia mokslus krante. Nemažai jų praktiką atliko AB „DFDS Seaways“ keltuose, bet yra ir tokių, kurie buvo įleisti į tanklaivį-dujų saugyklą „Independence“, tokių, kurie dirbo laive dujovežyje. Beje, būtent dujovežyje dirbs šiemet laivavedės diplomą šioje mokykloje gausianti mergina. Bet tai, žinoma, šiais laikais jau nieko nebestebina.
Neilas – vandens vaikas N. Straukas gimė ir užaugo Priekulėje. Visa jo vaikystė praėjo prie Kuršių marių, nes nuo 10-11 metų pradėjo buriuoti. „Su tėčiu atsidūrėme Drevernos uoste. Pamačiau, kaip buriuoja mažos jachtos, labai patiko ir kitą dieną užsirašiau į buriavimo mokyklą “Žiemys„. Ir buriavau iki 12 klasės, kol suėjo 18 metų. Tada nusprendžiau mesti mokyklą, nes neišėjo siekti aukštesnių rezultatų, ir buriavimą pasilikti tik laisvalaikiui. Dar prieš mesdamas mokyklą atradau burlenčių sportą, dabar laisvalaikiu plaukioju burlente“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo Neilas.
Vaikinas sako, kai išvažiuodavo į varžybas, jam patikdavo stebėti užsienio uostuose, kaip į juos įplaukia dideli laivai. Ir apskritai jis buvo vandens vaikas, jam visą laiką jo reikėjo, tad įstojo mokytis laivavedybos.
„Ir laukė, ir ne“ Laivavedžiams, norint baigti mokyklą ir gauti bakalauro laipsnį, reikia surinkti 8 mėnesių plaukiojimo cenzą, ir 12 mėnesių – norint gauti darbo diplomą, kad galėtų pradėti dirbti laive trečiuoju šturmanu.
„Praktikos ir labai laukiau, ir ne. Norėjau kuo greičiau pajusti, kaip ten verda tas katilas, o nelaukiau, nes turėjau išvykti penkiems mėnesiams.
LAIVAVEDYS. Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos trečiakursis laivavedys Neilas Straukas laisvalaikiu plaukioja burlente.
Šeima, draugai lieka krante, o tu kažkur ten jūrose darbuosiesi. Maniau, bus sunku tiek laiko ten išgyventi.
Bet laive buvo labai draugiški žmonės, ir tie penki mėnesiai neprailgo”, – pasakojo trečiakursis.
Savo pirmąją praktiką N. Straukas atliko „DFDS Seaways“ krovininiame-keleiviniame kelte „Optima Seaways“, buvo denio kadetas, paprasčiau pasakius, studentas praktikantas. Išvyko šiemet kovo 12 d., iškart, kai tik baigėsi sesija mokykloje, be jokių atostogų, o į Klaipėdą sugrįžo rugpjūčio 11 d.
Į tiltelį – su uniforma Per praktiką N. Straukas išmoko pritvirtinti krovinį, švartuoti laivą tiek Klaipėdos, tiek Karlshamno uoste. Dirbdavo prie gervės, paduodavo lyną pagal bocmano komandas. Dar jis budėdavo 4 valandas prie aparelės. Vaikinas juokavo, kad buvo vos ne kaip policininkas, tikrinantis, kad į laivą nepatektų pašaliniai asmenys. „Per vachtą daug puodelių arbatos išgerdavau, daug sausainių suvalgydavau, nes būdavo nuobodu“, – prisipažino Neilas.
Prasidėjus laivo pakrovai Neilas dirbdavo viršutiniame denyje su dviem jūreiviais ir bocmanu, kuris išmokė, kaip reikia statyti krovininius automobilius. „Susidraugavau su “fūristais„, jie mane kalbindavo, klausdavo, kaip sekasi, kiek dar būsiu laive“, – prisiminė pokalbininkas.
Pabaigęs visus dienos darbus Neilas eidavo ant tiltelio, palaikydavo kompaniją trečiajam šturmanui, kuris budėdavo iki 1 valandos nakties, mokydavosi, laikydavo įskaitas. Beje, pas vieną kapitoną ant tiltelio jis eidavo su uniforma, o pas kitą – be.
„Bet su šortais ar šlepetėmis niekas neidavo ant tiltelio. Vis tiek gražiai apsirengdavai – kaip eidamas į miestą arba pas panas“, – sakė vaikinas.
PRAKTIKA. Karinių jūrų pajėgų laivas „Kuršis“, kuriame praktiką atliko Neilas Straukas.
Karo laive įdomiau N. Straukas grįžęs iš jūros rugpjūtį pailsėjo porą savaičių ir pradėjo kitą praktiką karo laive „Kuršis“, trukusią du mėnesius. Buvo paskirtas būti signalininku, kurio darbas – Morzės abėcėle susikalbėti su kitais laivais. Bet to neprireikė. Jis būdavo lauke prie tiltelio ir pro žiūronus stebėdavo aplinką. Apie bet kokį praplaukiantį laivą reikėdavo pranešti budinčiam vachtos karininkui. Be to, jis kabindavo signalus ant flagštoko.
„Tik atėjau į laivą, man iš karto parodė vietą, kur miegosiu. Žinojau, kad studentus kiekvieną vakarą paleidžia namo, nebent būtų kovinis budėjimas, jame dalyvauja ir studentai. Nesupratau, kam man ta lova. Pasakė, kad kitą dieną išplaukiame į Kylį. Leido pareiti namo susirinkti daiktų, ir viskas“, – prisiminė Neilas.
Per Kylio savaitę žmonės lankė karinius laivus, kurie stovėjo vokiečių karinėje bazėje. „Mes buvome ištraukę robotus, skirtus minoms medžioti, žmonėms parodyti. Patys pasivaikščiojome po Kylį. Po savaitės išplaukėme į Švediją, savaitgalį pabuvome krante, o paskui išplaukėme į jūrą, į mokymus, kuriuose dalyvavo apie 20 karinių laivų. Tąkart jūroje išbuvome dvi savaites“, – pasakojo Neilas ir pridūrė, kad jam tie mokymai labai patiko.
KARINIAME laive „Kuršis“ Neilui Straukui buvo įdomiau nei DFDS kelte.
Pasak vaikino, DFDS laive darbas yra labiau rutininis: atsikeli ir žinai, kuo tavo diena baigsis. O kariniame laive buvo atliekamos skirtingos užduotys, pavyzdžiui, minų paieška, kovinis šaudymas, komanda „Žmogus už borto“ ir kt.
N. Strauko tikslas – tarnyba kariniame laive. „Mūsų mokykloje yra jaunesniųjų vadų mokymo programa. Po ketverių metų gali tapti leitenantu ir eiti dirbti į karinį laivą. Man atrodo, kad jame daug įdomesnis darbas nei būti šturmanu ir naikinti kavos puodelius per vachtą ant tiltelio. Žinoma, ir karo laive yra nuobodybės“, – atviravo vaikinas.
JŪRININKĖ. Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos ketvirtakursė Valerija Vatagina. Mergina, kurią važiuojančią mašina gali supykinti, džiaugiasi, kad prie laivo siūbavimo jos organizmas jau visiškai priprato.
„Dujovežių nereikia bijoti“ Valerija Vatagina, ketvirto kurso laivavedė, gimė ir užaugo Klaipėdoje. Visa vyriškoji šeimos pusė – jūrininkai: tėtis – vyresnysis mechanikas, senelis – locmanas, veda į Klaipėdos uostą laivus, dėdė – laivavedys. Valerija netrukus planuoja tapti trečiuoju kapitono padėjėju ir dirbti laive dujovežyje.
Šeimos vyrai buvo už tokį jos pasirinkimą ir labai ją palaikė, o moterys buvo šiek tiek prieš. Bet kai pamatė, kad jai gerai sekasi, jau palaiko ir jos. Taigi, galima sakyti, jau visa šeima su tuo susitaikė.
Šiemet Valerija atliko jau antrą, vadinamąją baigiamąją praktiką, kuri truko penkis mėnesius ir penkias dienas. Pirma jos praktika buvo Amerikos ir Graikijos kompanijoje, turinčioje laivus dujovežius. Būdama antrame kurse ji pati susirado tą kompaniją. Tad ir antrą praktiką atliko toje pačioje kompanijoje tik kitame laive.
„Dujovežiai yra vieni iš švariausių laivų. Dirbdamas nejauti jokio kvapo. Tau nereikia valyti laivo tankų, kuriuose gabenami skysti kroviniai.
Mūsų amžiuje viskas yra labai modernu ir saugu. Bijoti dujovežių tikrai nėra ko.
Darbas juose toks, kokį aš įsivaizdavau, ir netgi šiek tiek geresnis, nes labai pasisekė su komanda, jos nariai tapo draugais”, – pasakojo Valerija.
DUJOVEŽIS. Panašiame laive dujovežyje praktiką atliko ir Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos ketvirtakursė Valerija Vatagina.
Pateko į du štormus Šiemet per reisą Valerija buvo pakliuvusi į du labai stiprius štormus. Laivas dujovežis kelionę pradėjo iš Prancūzijos Amerikos link. Dažniausia būdavo toks maršrutas: atplaukdavo į Ameriką, paimdavo krovinį ir jį gabendavo arba į Braziliją, arba į Europą iškrauti. Kitaip sakant, maršrutas buvo Amerika-Europa.
Užsienio uostuose laivo įgulai nebuvo leidžiama išlipti į krantą, nes kompanija laikėsi tokios politikos dėl pandeminės situacijos. „Sunku buvo save nuteikti, kad tavo išlipimas ant žemės bus tik po 5 mėnesių. Stovi uoste, matai miestą žmones, mašinas, bet negali išeiti pasivaikščioti“, – prisiminė mergina.
„Vienas štormas buvo gegužę, o kitas ne taip neseniai, jau prieš grįžtant namo. Buvo labai sunku: negalėjai nei valgyti, nei miegoti. Viskas skrido, krito, vyko labai garsiai. Pradedi šiek tiek nervintis, negali susikaupti.
Vienas štormas tęsėsi savaitę, o kitas netgi dvi. Tas siūbavimas kiekvieną dieną… Dar prieš pasirenkant tokią specialybę mano šeimos nariai rūpinosi, nes mane važiuojant mašina gali supykinti. Kai ruošiausi pirmajai praktikai, jaudinausi ir aš, nežinojau, kaip bus dėl to supimo. O buvo tik labai lengvas siūbavimas, visą dieną jaučiausi labai blogai, bet paskui mano organizmas visiškai prisitaikė, galėjau ramiai valgyti ir miegoti.
Per antrą praktiką buvo labai didelis siūbavimas, bet supratau, kad mano organizmas su tuo jau visai susitaikė, priprato”, – pasakojo mergina.
Paklausta, kokia jos darbinė svajonė, atsakė: „Mąstau apie “ofšorus„. Pliusas tas, kad mėnesį dirbi platformoje, o mėnesį būni namuose, bet tau moka ir už tą mėnesį, kai esi namuose. Gera tai, kad ten nėra siūbavimų. Esu nusiteikusi ieškoti vietos tokiose kompanijose. Bet kol dar neturiu trečiojo kapitono padėjėjo patirties, negaliu keliauti į kitas kompanijas. Artimiausiu metu planuoju atlikti reisą dabartinėje savo kompanijoje trečiuoju kapitono padėjėju, o tada ieškoti vietelės tose kompanijose.“
Bus daugiau
„Vakarų ekspreso“ archyvo ir studentų asmeninio archyvo nuotr.
