„Emocijos – puikios. Džiugu girdėti tokias naujienas. Vėl sužadinote klaipėdietiškus jausmus. Nors dabar aš ir negyvenu Klaipėdoje, tačiau visą gyvenimą vadinau ir vadinsiu save klaipėdiečiu“, – ketvirtadienį iškart po Tarybos balsavimo telefonu „Vakarų ekspresui“ sakė Modestas Paulauskas.
Šiam Klaipėdos krepšinio federacijos prezidento Algirdo Vaicekausko siūlymui ketvirtadienį pritarė Klaipėdos tarybos nariai. 23 Tarybos nariai balsavo už, vienas – susilaikė.
Dar prieš šį posėdį viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, kad M. Paulauskas gimė ne Klaipėdoje, o Kretingoje, tačiau labiau įsigilinę į istoriją žino, kad visą savo vaikystę ir gražiausius paauglystės metus M. Paulauskas praleido Klaipėdoje ir visą laiką deklaruoja meilę ir reikšmę Klaipėdai.
„Būtent Klaipėda mane išugdė krepšininku. Esu labai dėkingas šiam miestui už suteiktas pamokas, puikius vaikystės ir paauglystės metus, neįkainojamą patirtį. Niekada nepamiršiu kaip su draugais eidavome į turgų pirkti saulėgrąžų, kaip išsisukdavome iš pamokų, kad nukeliauti pasižiūrėti filmo į kino teatrą „Švyturys”.
Prisiminimai – labai šilti“, – štai taip apie Klaipėdą „Vakarų ekspresui“ duotame interviu jau anksčiau yra sakęs M. Paulauskas.
Jis dar pridūrė: „Ne kartą esu sakęs, kad mane drąsiai galima vadinti klaipėdiečiu. Klaipėdoje žengiau pirmuosius savo žingsnius, vėliau pradėjau lankyti Klaipėdos krepšinio mokyklą pas tuometinį trenerį Vladą Knašių.
Juk šiame mieste buvo iškovotos mano pirmosios pergalės, taip pat juk, atstovaudamas Klaipėdos „Maisto“ vyrų komandai, iškovojau pirmąjį Lietuvos suaugusiųjų čempiono titulą.“
M. Paulauskas mokėsi tuometinėje pirmojoje vidurinėje mokykloje, kuri vėliau buvo pavadinta Kristijono Donelaičio mokykla, o dabar – Vytauto Didžiojo gimnazija. „Šioje mokykloje dienas leidau iki 17 metų.
Nuolat su draugais po pamokų skubėdavome į sporto salę ir ten bumbsendavome krepšinio kamuolį.
Yra likę labai daug vaikystės prisiminimų, susijusių su Klaipėda. Tai mano širdies miestas.
Pavasarį ir vasarą mokyklos kiemas knibždėdavo nuo mokinių gausos, kadangi pradėdavo veikti vienintelis po atviru dangumi įrengtas Donelaičio baseinas. Treniruodavosi plaukikai, vandensvydininkai…
Tiesiog pavasarį baseiną išvalydavo, išrinkdavo lapus, prileisdavo vandens ir visi su malonumu plaukiodavome. Buvo nuostabūs laikai… Vėliau baseiną po atviru dangumi uždarė ir įrengė uždarą baseiną.
Pamenu, kaip mokyklos laikais per pertraukas parbėgdavau namo, mama paruošdavo pavalgyti ir vėl skubėdavau į mokyklą.
Taip pat per pertraukas nuolat žaisdavome kvadratą.
Mokyklos kieme buvo dvi krepšinio aikštelės, šalia – stadionas. Dar – sporto salė… Sąlygos sportuoti – idealios“, – pasakojo M. Paulauskas.
Jo tėvelis ir mama dirbo tuometinėje pirmojoje vidurinėje mokykloje.
„Aš turėjau vadinamą „blatą” sportuoti beveik kada noriu… Mokytojai mane gerai žinojo. Tik būdavo laisva minutėlė ir bėgdavau į sporto salę atlikti kelis metimus“, – prisiminė M. Paulauskas.
