Nemėgstu, kai žmonės puikuojasi savo nuopelnais ir nesijaučiu, kad padariau ką nors ypatingo. Man atrodo, kad titulus reikėtų skirti mokslininkams, išradėjams, menininkams, kurie garsina Lietuvos vardą pasaulyje. Man karūnų nereikia.
Žinoma, reikėtų pasidžiaugti, kad kažkam atrodo, kad mes kažką reikšmingo nuveikėme, kad žmonės pajautė ir suprato, kodėl namelis „ToLi nuo klasikos“ buvo sukurtas būtent toks.
Norėjosi, kad tai būtų taškas, atspindintis miestą, kad nekiltų klausimų, kur tai yra. Iki šiol mane erzina, jeigu žmonės pagalvoja, kad „ToLi nuo klasikos“ yra Vilniuje. Kad Klaipėdoje neva to būti negali ir dar labiau nustemba, kad namelis yra Melnragėje, kuri ilgus metus po karo, sovietmečio yra užmiršta, nepopuliari Klaipėdos miesto dalis.
Kuo jus patraukė Melnragė?
Ilgai negalvojau, neieškojau, rinkos nestebėjau.
Viduryje nakties atsibudau, mane kažkas pakvietė pasižiūrėti ir aš jį (namelį) radau. Tas namelis man pasirodė stebuklingas. Aš jį iš karto mačiau tokį, kokį mes ir padarėme. Ir jūra čia niekuo dėta. Tai buvo lošimas „va bank“.
Kai atidarėte restoramą „ToLi nuo klasikos…“, sulaukėte labai daug dėmesio. Praėjo pusmetis. Kaip jums sekasi dabar, pasibaigus vasaros sezonui?
Planavome atsidaryti praeitų metų lapkričio mėnesį, bet dėl karantino atsidarėme tik gegužės 14 d. Per visą karantiną šioje vietoje kūrėme, gyvenome, leidome laiką su šeima, daug vaikščiojome pajūriu.
Didelių finansinių lūkesčių neturėjau. Man buvo svarbu, kad aš ir mano šeima turėtume darbo, kad galėtume susimokėti mokesčius valstybei, kad nereikėtų galvoti, ar šiandien turėsime ką pavalgyti… kad ir kaip keistai tai skamba iš dirbančios restorane lūpų.
Mano noras buvo suteikti daug laimės ir džiaugsmo svečiams. Manau, kad mums tai pavyksta. Nors restoranų versle niekuomet nebūna 100 procentų visi patenkinti.
Galvojome, kad rudenį lankytojų sumažės, tačiau taip nenutiko. 80 proc. savaitgalio rezervacijų yra padarytos atvykstančiųjų į Klaipėdą svečių iš kitų miestų. Paprastomis dienomis daugiau sulaukiame klaipėdiečių ir žmonių iš aplinkinių rajonų.
Vienas iš jūsų restorano kūrinių – gastronominis teatras. Kas tai yra?
Norėjosi sugrįžti prie degustacinių vakarienių organizavimo, tačiau paprasta degustacinė vakarienė man pasirodė per daug nuobodi. Norėjosi tai įvilkti į naują popierėlį ir pateikti kaip kitokio skonio saldainį.
Išsirenkame vieną personažą. Pagal jį pakeičiame namelio interjerą, sugalvojame vakarienės siužetą, parenkame citatas, kurias sakysime, patys susikuriame kostiumus ir, žinoma, pritaikome maistą, gėrimus. Tai yra 4-5 valandų trukmės vakarienė – spektaklis, kurio metu keičiasi maistas, veiksmas, istorija.
Pirmasis personažas buvo Salvadoras Dali. Vakarienė buvo ruošiama pagal jo receptų knygą žmonai Galai.
Po to buvo spalvinga vakarienė, skirta Fridai Kahlo, juodai balta vakarienė, dedikuota Erikui Marijai Remarkui.
Šiais metais planuojame dar dvi gastronominio teatro vakarienes.
Kokie tolesni jūsų ateities planai?
Jeigu gruodį viskas vyks taip, kaip suplanavome, tai sausį, vasarį ketinu išvykti kūrybinių atostogų. Labai noriu parašyti savo svajonių knygą, kurią dėl elementaraus išgyvenimo ir laiko stokos atidėlioju jau trejus metus.
Taip pat norėtųsi sugrįžti prie kulinarinių kelionių į Italiją, tačiau COVID-19 išmokė per daug toli neplanuoti.
