A. Meškauskas gimė 1931 m. spalio 15 d. Norgalvių kaime (Plungės r.), vidutinio ūkininko šeimoje, kurioje augo septyni vaikai.
„Likau aš vienas iš visų. Nėra kam pasididžiuoti – tai tegu miestas – Rietavas – didžiuojasi tuo, ką mes dar vaikai būdami darėme. Šias dainas mes dainuodavome laukuose, šienapjūtės, linarūties metu, eidami, važiuodami, su proga ir be progos. Su dainomis mes džiaugiamės, liūdėjom, kentėm vargą ir skausmą, jos visur mus lydėjo gyvenime. Dainomis dalinomės iš lūpų į lūpas, persirašinėdavome vienas nuo kito, draugams dovanodavome dainų tekstus atminimo sąsiuviniuose.
Daina buvo gerbiama, tausojama ir branginama it relikvija.
Tegu neužpyksta dainų žinovai, kad autoriai nėra paminėti prie kūrinių, nes mes jų nežinojome, vadinome liaudies dainomis. Sakau nuoširdų ačiū tiems, kas jas sukūrė, paskleidė. Noriu tęsti šių dainų gyvenimą. Juk Lietuva dainavos šalis. Ją taip mūsų bočiai vadino”, – paskaitė A. Meškauskas savo knygos pratarmės žodžius.
Visą savo gyvenimą A. Meškauskas paskyrė muzikai. Meilė muzikai, anot pašnekovo, gimė šeimoje.
„Tėvai mano buvo labai nuoširdūs, per visą gyvenimą neteko išgirsti, kad jie susibartų, ir mūsų klaidas tyliai, ramiai, be pykčio pasakydavo.
Mūsų šeimoje nebuvo jokio muzikos instrumento, tačiau visi turėjo gerą klausą, ir dainos namuose skambėdavo kas vakarą. Aš nuo mažens dainavau mokyklos ir bažnyčios chore, ir tai man teikė didelį malonumą. Nors nebuvau iš arti matęs smuiko, jį susikaliau pats iš lentelių. Kambaryje juo man niekas neleido groti, tad grieždavau karvidėje, ir karvės visai nepyko”, – savo kelio pradžią prisiminė garbus muzikas.
Baigęs aštuonias klases Rietavo progimnazijoje, A. Meškauskas 1949 metais įstojo į Klaipėdos muzikos mokyklą mokytis solinio dainavimo ir kartu į mokytojų seminariją, nes mama vien muzikos mokytis neleido.
Metus pasimokęs, Aloyzas buvo pašauktas atlikti karo prievolę sovietinėje armijoje Gruzijoje. Ten greta tarnybos jūrų aviacijoje grojo kariniame rusų liaudies instrumentų orkestre pirmąja dombra, dainavo chore, vadovavo karių chorui.
„Norėjau, kad senosios mano vaikystės dainos ateitų į dabartį, kad žmonės jas vėl pamiltų“, – sako A. Meškauskas.
Įvedė skudučiavimą mokyklose
Grįžęs iš kariuomenės vyras tęsė mokslus Klaipėdos muzikos mokykloje, Chorvedybos skyriuje, ir vadovavo įvairiems klaipėdiečių meno kolektyvams. Vėliau Lietuvos valstybinėje konservatorijoje neakivaizdžiai studijavo choro dirigavimo specialybę. Maždaug tuo pačiu metu vadovavo ir Kretingalės septynmetės mokyklos vaikų chorui bei skudučių ansambliui.
„Dar per stojamuosius į konservatoriją skudučiais pagrojau lietuvių liaudies kūrinį, P. Čaikovskio ištrauką.
Priėmimo komisijoje buvęs kompozitorius, dirigentas, ansamblio „Lietuva“ įkūrėjas Jonas Švedas nusistebėjo, kad aš su skudučiais pagrojau stambios formos kūrinį, kuriam aranžuotę pats parašiau.
Paklausė, ar turiu daugiau aranžuočių. Aš turėjau. Tada pasiūlė man išleisti leidinį. Taip pasirodė pirmasis mano muzikinis rinkinėlis „Skudučiai mokyklose“, pagal kurį mokiniai ėmė groti skudučiais mokyklose per muzikos pamokas, ir skudučiai tapo pagrindine muzikavimo priemonė mokyklose apie 20 metų”, – pasakojo A. Meškauskas.
Kretingos muzikos mokyklos įkūrėjas
Dar vienas reikšmingas A. Meškausko nuopelnas – Kretingos muzikos mokyklos įkūrimas 1958 metais.
„Iš pradžių mokykloje nebuvo jokio baldo. Pirmieji stojamieji egzaminai vyko lauke. Pianiną išpakavom, ant jo dėžės atsisėdome ir grojome. Visi kiti stovėjo. Baldus veždavomės iš Vilniaus. Aš pats persimetęs per pečius tris akordeonus traukiniu parsigabenau“, ” – prisiminė Kretingos muzikos mokyklos įkūrėjas ir pirmasis direktorius.
A. Meškauskas Kretingos muzikos mokyklai vadovavo porą metų, sukvietė mokytojauti buvusius bendramokslius. Pasak Aloyzo, būtent čia jis pajuto pirmąjį didelį gyvenimo džiaugsmą, čia prasidėjo jo kūrybinis kelias. Kretingoje gimė pirmoji A. Meškausko daina „Širdies ilgesys“, tebeskambanti Lietuvoje ir dabar.
Vėliau A. Meškauskas dirbo muzikos mokytoju, vadovu Telšių, Plungės vaikų muzikos mokyklose, vadovavo įvairiems šių miestų muzikos kolektyvams, chorams, buvo Telšių ir Plungės rajonų dainų švenčių dirigentas.
Matydamas, kad trūksta dainelių vaikams, muzikas nemažą pluoštą jų pats sukūrė, išvertė iš rusų, lenkų, čekų, vokiečių kalbų. Taip pat aranžavo kūrinius akordeonų orkestrui, kaimo kapeloms. O išėjęs į užtarnautą poilsį ėmė vargoninkauti, kurti religinę muziką.
Saugoja Žemaitijos paveldą
Apie 2000 metus A. Meškauskas tapo Vėžaičių (Klaipėdos r.) bažnyčios vargonininku. Vėžaičiuose visada prieš „Kalvarijos kalnus“ buvo giedamos kantičkos. Kadangi Aloyzas kantičkų giesmių pats neturėjo, pradėjo jas, pertvarkydamas iš senų kantičkų, parašytų lenkiškais rašmenimis, perrašinėti lietuviškais.
Dėl to nusipirko kompiuterį, išmoko juo naudotis ir išspausdino visas kantičkų giesmes, kurios tinka laidotuvėse. Jas padauginęs sudarė apie 50 knygučių, kurias dabar padalija laidotuvių metu visiems susirinkusiems.
Vėliau Aloyzas persikėlė vargoninkauti į Rietavo parapiją. Čia laidotuvėse žmonės jau nebegiedojo kantičkų, nors seniau tokia tradicija buvusi.
„Kantičkos – tai labai reikalingas Žemaitijos paveldas. Būtina jas mokėti,“ – įsitikinęs senjoras.
Todėl, turėdamas savus kolektyvus, stengėsi propaguoti kantičkų giedojimą. A. Meškauskas išleido kantičkų giesmių kompaktinius diskus „Kantičkų giesmės“ ir gedulingų giesmių albumas „Gaubia sutemos“. Juose užrašyti ne tik kantičkų giesmių tekstai, bet ir melodijos natomis, kad liktų ateities kartoms.
Supykdė „Lietuvos balsas“
Paklaustas, kaip išsaugojo dar pokariu jaunuolių prirašytus dainų sąsiuvinius ir kodėl sugalvojo tas dainas publikuoti, A. Meškauskas nusijuokė: „Mokykloje, kai mokiausi, buvo populiaru rašyti prisiminimų sąsiuvinius draugams. Kartu su prisiminimu rašydavom ir dainą. Tai visi mano klasės draugai užrašė man po žinomą dainą ir prisiminimą. Turėjau du tokius prisiminimų sąsiuvinukus. Visą gyvenimą jie mėtėsi tarp šiukšlių visokių ir išliko. Prisiminiau juos, kai susinervinau žiūrėdamas vieną iš muzikinių projektų per televizorių.
Yra tokia laida „Lietuvos balsas“, o lietuviškų dainų joje negirdėti. Vien tik angliškai dainuoja, patys nesuprasdami ką. Koks čia Lietuvos balsas?! Kur jame lietuviškas žodis?
„Supykęs išjungiau televizorių ir sugalvojau parašyti lietuviškas dainas, kokios galėtų skambėti tokiame projekte. Išsitraukiau tuos sąsiuvinius, kompiuteriu užrašiau jų melodijas natomis. Padariau dvi mažas knygeles. Vieną pavadinau “Dainuokit, sesės ir broliai„. Joje – rimtesnės dainos, o į kitą sudėjau linksmas užstalės dainuškas ir pavadinau “Tėvas gaidį pešė„. Atvažiavo mano dukros. Viena, Giedra Meškauskaitė, gyvena Kaune, muzikos mokykloje dirba smuiko klasėje, kita, Audronė Ilgevičienė, gyvena Vilniuje, ji astrominerologė, išleidusi per 30 knygų. Sako jos man: “Ką tu čia veiki? Ką tos menkos knygelės, išleiskime rimtą knygą.”
Taip su dukrų pagalba ir išėjo ši graži knyga kietais viršeliais, ant puikaus popieriaus atspausdinta. Ant viršelio – mano tėviškės vaizdas ir įėjimo į parką vartai. Parke buvo ta mokykla, kurioje aš mokiausi ir šias dainas surinkau. Knygą sudaro 100 puslapių, o dainos joje suskirstytos į šešis skyrius. Tai dainos apie Tėvynę, dainos Motinai, lyrinės buitinės dainos, romansai, linksmos dainos ir žemaitiškos dainos”, – pristatė naujausią savo leidinį 90-metis rietaviškis.
