Siela pati suranda šiuos žmonės, nepaisydama sveiko proto…
Gyvenimas dirbs savo darbą…
Tai – vystymosi pagrindas, bet kartu ir iliuzija…
Įsimylime save, tik tokius, kokie būsime ateityje…
Žmonės, kurie mums patinka, atspindi savybes, kurių reikia mūsų sielai…
Visos žmogaus ydos dingsta tam laikui, kol vyksta transformacijos procesas…
Dažniausiai vidinė transformacija vyksta skausmingai, mes įgauname savybių, kurias mylėjome kitame žmoguje dėl savęs…
Tam tenka išgyventi kai kuriuos vidinius pokyčius, dėl kurių keičiasi mūsų požiūris į pasaulį ir mes patys…
Tai tampa pastebima jau po išsiskyrimo, kai atsiduriame naujame pasaulyje, galima atsigręžti atgal be emocijų ir objektyviai peržvelgti gyvenimo įvykius…
Iliuzija išsisklaidė, ir liko tik objektyvi realybė…
Todėl neverta nieko kaltinti dėl nepasiteisinusių lūkesčių…
Mes taip pat kažkam esame priežastis keistis…
Peršasi klausimas:
„Kada gi visas šis įsimylėjimas pasibaigs?“
Kiekvienas turi artimą sielai žmogų, kuris taps nuolatine mūsų pasaulio dalimi…
Tačiau iki to laiko tavo vidinis pasaulis turi būti užpildytas, kad daugiau nebereikėtų ieškoti trūkstamų dalių, tik kurti kažką naujo…
