Laba diena, gerbiami laureatai, akademine bendruomene, švietimo ir kultūros fanai, šįkart susirinkę ne salėje, bet stebintys apdovanojimus internetu. Nuoširdžiai sveikinu jus su šią dieną švenčiamu Lietuvos mokslo triumfu.
Galimybė pasveikinti šviesiuosius Lietuvos protus vėl privertė permąstyti, tai koks tas Lietuvos mokslas yra. Pasitaiko girdėti dvejonių dėl mokslo atvirumo, noro nagrinėti visuomenei, o ne patiems tyrėjams įdomius klausimus ir problemas. Bet štai turime šešis mokslo kūrėjų darbus, kurie akivaizdžiai byloja priešingus dalykus.
Prieš porą dienų dalyvavau diskusijoje apie mokslo laimėjimus sveikatos srityje ir pasidomėjau, kas per metus įvyko Lietuvos moksle šioje srityje. Nesinori šventėje kalbėti apie pandemiją, bet to sunku išvengti, kai net apdovanojimai priversti vykti nuotoliniu būdu dėl tos pačios priežasties.
Lietuvos mokslo reakcija į pandemiją verčia tai prisiminti: Lietuvos mokslininkai sukūrė pirmąjį lietuvišką antikūnų prieš SARS-CoV-2 diagnostinį rinkinį ir jis jau pasiekė rinką. Mokslininkai kuria naują antivirusinės terapijos technologiją – SARS-CoV-2 viruso prikibimą slopinančių preparatų prototipą. Ir čia tik keli „einamieji“ nūdienos pavyzdžiai iš Lietuvos mokslo gyvenimo.
Žinoma, pastarasis laikmetis buvo ženklintas dėmesio pandemijai, staiga pasiuntusiai visą pasaulį į gilų nokdauną. Tas nokdaunas kartu buvo ir proga mokslui pasirodyti pasaulio gelbėtojais – nors prieš metus dar niekas netikėjo, kad sulauksime vakcinų anksčiau nei po dviejų metų nuo pandemijos pradžios, šiandien turime beveik keturias ir pykstame, kad gamintojai jų nespėjo prigaminti pakankamai daugiau nei 7 milijardams. Tas nokdaunas kartu sustiprino visuomenės dėmesį biomedicinos mokslams ir net diletantas išmoko The Lancet pavadinimą, tiesa, nevisada geriems tikslams. Tad norių ypatingai pasveikinti mūsų Biomedicinos srities laimėtojus – profesorę habilituotą daktarę Reginą Gražulevičienę ir profesorių daktarą Audrių Dėdelę, o taip pat profesorę Jurgą Bernatonienę su jų pasiekimais, neabejotinai, suteiksiančiais aktualių problemų sprendimui naujų įrodymų ir argumentų.
Profesorė daktarė Aldona Beganskienė ir profesorius habilituotas daktaras Aivaras Kareiva „privirė“ tiek naujų susintetintų įvairiausių medžiagų, kad, beklausant mokslininkų pokalbių, kyla kitas klausimas – ar yra dar sritis, kur šių medžiagų negalima pritaikyti.
Ir kokia gi mokslo šventė be „lazeristų“ – šiuokart daktaro Gedimino Račiukaičio, daktaro Mindaugo Gedvilo ir daktaro Pauliaus Gečio. Kaip užsimerkę pasakytume, kad Lietuva – krepšinio šalis, taip pat greitai net naktį pakelti iš lovos ir prigauti su klausimu, kuo garsus Lietuvos mokslas, atsakytume: „Lazeriais“.
Norėčiau nulenkti savo galvą ir mokslininkų duetui – profesoriui habilituotam daktarui Gediminui Niaurai ir profesoriui habilituotam daktarui Albertui Malinauskui – ir jei kyla klausimų, kodėl, jūs laimėkite Lietuvos mokslo nobelius du kartus.
Visi aukščiau paminėti darbai atrodo labai sudėtingi ne specialistui, tačiau kartu ir labai suprantami tuo požiūriu, kad praktiškai sprendžia vienas ar kitas mūsų gyvenimo problemas, kurias atpažįstame. O ar atpažįstame problemas, kurias sprendžia humanitariniai ir socialiniai mokslai? Su įdomumu klausiausi humanitarinių mokslų daktarės, docentės, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros skyriaus vyriausiosios mokslo darbuotojos Dalios Satkauskytės pokalbių radijuje ir televizijoje. Pirma, Jūsų tyrinėjimo laukas – kaip pasaulis keičia pačią literatūrą – atitraukia nuo kasdienių rūpesčių ir perkelia į tą erdvę, kur kalbame apie idėjas, apie visuomenės raidą. Šiuo atveju galime kalbėti apie sociopokyčius, išreikštus per literatūrą. Antra, trečiosios darbų dalies – sovietinės lietuvių literatūros tyrinėjimo – rezultatai gal leis mums, Lietuvos visuomenei, atskirti sovietmečio literatūros plakinį: oficialiąją kūrybą, būtinąją oficialiąją kūrybą, kad galėtumei kurti tai, ką iš tiesų norisi kurti, ir tą Jūsų, gerbiama Dalia, vadinamąją pilkąją zoną, kuri yra tokia paini ir, matyt, dėl to mums nesuprantama. O iš nesupratimo kyla įvairiausių baimių – pastaruoju metu verdanti diskusija apie Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos yra liūdnai tobulas to pavyzdys.
Lietuvos moksle yra gausybė darbų, kurie yra verti liaupsių, tačiau jų balsas kol kas per tylus. Gal ir patys mokslininkai nevisada pasirengę pasigirti savo pasiekimais, o girti kitų dar nesame išmokę, labiau kritikuoti. Gal nevisada turi laiko, apsikrovę metiniais vertinimais, ataskaitomis, turintys patys ir generuoti idėjas, ir jas reklamuoti, ir paversti produktais bei paslaugomis.
Interneto ir socialinių tinklų įsigalėjimas ne tik suteikė progą bendrauti ir praktiškai kiekvienam būti išgirstam, bet suteikė ir platformą antimokslui ir antikultūrai, sąmokslo teorijoms ir elementariai tamsybei. Tad mokslo balsas viešumoje yra kaip niekad svarbus, kad besiformuojantys bokštai galėtų vėl tapti aikštėmis. Ir Lietuvos mokslas pakankamai stiprus, kad jo balsas būtų girdimas.
Atsispyrę nuo šio taško, kad Lietuvos mokslas stiprus, ieškokime priemonių jam dar labiau stiprėti. Bet čia reikės ne tik vienkrypčių veiksmų iš Vyriausybės, Švietimo, mokslo ir sporto ministrės, Seimo. Čia reikės bendradarbiavimo ir abipusių įsipareigojimų. Jei įsipareigojame sukurti paskatas įvairiomis priemonėmis pritraukti jaunuomenę į mokslą tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio, tada turime sutarti, kad juos iš tiesų priimsime į savo bendruomenę. Jei sutariame dėl pokyčių, tada bendrai turime prisiimti atsakomybę juos įgyvendinti.
Tad linkiu mums visiems ir ryžto atsisakyti įprasto patogumo vardan geresnės ateities, ir kantrybės aiškinant ir aiškinantis net tai, kas atrodo labai akivaizdu ir suprantama kažkuriai pusei, ir susikaupimo pasirenkant tinkamiausią kelią. Juk visa tai yra ir labai moksliška.
