Tarp daugybės vertingų budizmo filosofijos pamokslų randame ir tų, kurie padeda nubrėžti aiškią ribą tarp meilės ir to, kas ją tik primena.
Budistų vienuolė ir Tibeto mokytoja Tenzin Palmo Džensunma paprastai paaiškina skirtumą tarp meilės ir prisirišimo: tikroji meilė aplanko mus tada, kai mes nuoširdžiai, iš visos širdies, siekiame padaryti savo išrinktąją arba išrinktąjį laimingus. Prisirišimo atveju, mes, visų pirmą, siekiame savo pačių laimės.
„Bet kokie santykiai, kuriuose mes įsivaizduojame, jog galime papildyti save kitu žmogumi, pasmerkti problemoms. Idealiu atveju, žmonės turėtų kurti santykius tada, kai patys jaučia pasitenkinimą savimi ir savo gyvenimu, pilnatvę ir visavertiškumą. Tik tokiu atveju žmogus turės galimybę pilnai pajausti ir įvertinti tą patį savo išrinktajame ar išrinktojoje, užuot bandęs perkelti ant jo (jos) pečių pareigą suteikti tą pilnatvės ir gerovės jausmą.“ – rašo ji viename savo straipsnyje.
Turint omenyje tai, kad dauguma mūsų – kultūros vaikai, išskiestomis rankomis priėmę romantiškų santykių įvaizdį, kurį apibūdina posakis iš „Džersio Magvairo“ – „Tu mane papildai“, mums gali būti sunku susitaikyti su jos žodžiais. Juk kaip tai gali būti? Ar gi mes neieškome savo „antrųjų pusių“? Ar tai nereiškia, kad mes esame nepilnos ir nevisavertės asmenybės, kol neradome žmogaus, kuris mus „papildytų“?
Pagal budizmo nuostatas, tokios paieškos yra visiška tikrosios meilės priešingybė.
Tikrajai, nesuvaidintai meilei svarbu, kad nuo pat pradžių jaustumėmės visaverčiai, patenkinti savimi, savo svajonėmis, lūkesčiais ir gyvenimo būdu. Taip, galima praktikuoti japonų principą „kaizen“, pagal kurį visada turėtume ieškoti galimybių tobulėjimui, bet iš esmės, ieškodami gyvenimo partnerio, turėtume būti patenkinti savimi, mylėti save ir aiškiai suprasti, ko norėtume iš savo partnerio. Jis gali būti geriausias ir nuostabiausias žmogus pasaulyje, bet… jam nereikės mūsų papildyti ar mums jo.
Žmonės, atradę tikrąją meilę ir harmoningus santykius, naudoja savo stipriąsias puses tam, kad padėtų vienas kitam ir pakiltų dar aukščiau, o ne bando rasti kitame žmoguje savo problemų sprendimą ar savo trūkumų kompensaciją.
Tikrosios meilės pagrindas – tai visada jėga, o ne silpnumas, yda ar trūkumas. Tikroji meilė aplanko mus tada, kai pradedame suvokti save, kaip visavertes, pilnas asmenybes, o ne ieškome „antros pusės“, kuri mus papildytų. Mums reikalinga ne „antra pusė“, o gyvenimo palydovas, partneris, kuris norės kartu siekti tikslų, svajoti, gyventi.
Jeigu taip nėra – tai ne meilė, o tik prisirišimas. Budizmas moko, kad prisirišimas – tai viso blogio ir kančių šaknis. Laikydami prisirišimą meile, mes savanoriškai atsisakome asmeninio tobulėjimo ir pasirenkame skausmą ir kančias. Kuo labiau atsiribojame nuo prisirišimo, tuo greičiau atrandame kelią į harmoniją su savimi ir mus supančiu pasauliu.
