Vėlus ketvirtadienio vakaras senoviniame Lietuvos kaime. Šeimininkė dar sėdi prie ratelio – juk liko tiek mažai iki pilnos sruogos. Staiga trobos durys tyliai prasiveria ir vidun įžengia nepažįstamos moterys ilgais palaidais plaukais. „Padėsim tau verpti“, – sako jos ir sėdasi prie darbo taip greitai, kad ratelis ima švilpti. Šeimininkei per nugarą perbėga šiurpas: ji supranta, kad tai laumės. Ir kad iki aušros ji turi sugalvoti, kaip jas išprašyti. Tokių pasakojimų lietuvių kaimuose užrašyta šimtai – laumė yra viena dažniausiai sakmėse minimų mitinių būtybių. Kas tos laumės? Pagal tautosaką, laumės – antgamtinės moterys, gyvenančios prie vandenų, miškuose, po dideliais akmenimis ar kalvose. Jų išvaizda pasakojimuose labai įvairi. Vienur jos – nepaprastai gražios merginos ilgais šviesiais plaukais, kitur – raganiškos senės, kartais pasirodančios net vištos ar kumelės pavidalu. Dažnai minima ir keista detalė: laumės išduodančios kojos, panašios į vištos ar žąsies, arba tokios ilgos krūtys, kad jas tekdavo užsimesti per petį. Svarbu atskirti: tai, ką žinome apie laumes, yra liaudies tikėjimai ir sakmės, užrašyti daugiausia XIX–XX a. Tyrėjai juos aiškina skirtingai. Archeologė Marija Gimbutienė laumę laikė labai senos moteriškos dievybės atgarsiu, o kai kurie mitologai mini sakmes, kuriose laumė – iš dangaus išvaryta Perkūno žmona. Kiti tyrėjai laumę vertina tiesiog kaip ryškų tautosakos personažą. Panašių būtybių, vadinamų laumomis, yra ir latvių tautosakoje. Daugybę sakmių apie laumes XIX–XX a. užrašė kraštotyrininkai ir tautosakininkai, keliavę po kaimus. Todėl šiandien jas galime skaityti mitologinių sakmių rinkiniuose – kartais beveik tokias pat, kokias vakarais prie krosnies pasakodavo mūsų prosenelės. Verpėjos, audėjos ir skalbėjos Pasakojama, kad laumės be galo mėgsta moteriškus darbus – verpti, austi, skalbti. Naktimis prie ežerų ir upelių girdėdavosi skalbimo kultuvių pliaukšėjimas, nors nė vienos kaimo moters ten nebūdavo. Sakoma, kad laumės skalbia tuomet, kai visi miega, o rytą ant krūmų neretai likdavo kabėti baltų marškinių. Ypač pavojingas buvo ketvirtadienio vakaras. Tikėta, kad tada laumių metas, todėl dirbti nevalia. Moteris, užsisėdėjusi prie ratelio, galėjo sulaukti „pagalbininkių“, kurios suverpdavo visą linų kuodelį, sumaišydavo siūlus ar net nubausdavo. Sakmėse gudrios šeimininkės išsigelbėdavo apgaule: sušukdavo, kad dega laumių kalnas, ir šios kaipmat išlėkdavo pro duris. Daugiau Lietuvos legendų ir paslapčių rasite rubrikoje Lietuva. Geroji laumių pusė: dovanos našlaitėms Laumės ne vien gąsdindavo. Sakmėse jos dažnai apdovanoja darbščias, kuklias mergaites ir našlaites. Viena žinomiausių istorijų – apie audeklą, kurį laumė padovanojo vargšei moteriai. Audeklo ritinys niekada nesibaigdavo – tik su sąlyga, kad niekas jo nematuos. Moteris kirpo ir kirpo, šeima jau buvo aprengta, bet vieną dieną smalsumas nugalėjo: audeklas buvo išmatuotas – ir tą pačią akimirką baigėsi. Ši sakmė puikiai rodo laumių pasaulio logiką: jų dovanos stebuklingos, bet trapios. Užtenka sulaužyti draudimą, ir laimė dingsta. Panašiai baigiasi ir pasakojimai apie vyrus, vedusius laumę: santuoka laiminga, kol vyras nepažvelgia į jos kojas ar nepriekaištauja dėl kilmės. Tada žmona dingsta, kartais palikdama vaikus. Tamsioji pusė: pakeisti vaikai Labiausiai motinos bijojo, kad laumės nepavogtų kūdikio. Tikėta, kad laumė gali paimti vaiką iš lopšio, o jo vietoje palikti savąjį – negražų, nuolat verkiantį, daug valgantį, bet neaugantį. Sakmėse motinos imdavosi įvairiausių gudrybių, kad laumė atsiimtų savo vaiką ir grąžintų tikrąjį. Mokslininkai šiuose pasakojimuose įžvelgia būdą paaiškinti tai, ko anuomet nemokėta paaiškinti, – sunkias kūdikių ligas ir raidos sutrikimus. Laumės, pasak tikėjimų, galėjo ir užkalbėti, ir suklaidinti keliautoją miške. Todėl jų vardo nevengta, bet su juo elgtasi pagarbiai ir atsargiai. Sakoma, kad mažo kūdikio nevalia palikti vieno trobos, o prie lopšio verta padėti ką nors geležinio – laumės, kaip tikėta, geležies vengia. Laumės pėdsakai kalboje ir gamtoje Laumių pasaulis iki šiol gyvas mūsų kalboje: Laumės juosta – senas vaivorykštės pavadinimas. Sakyta, kad tai laumės išausta ir per dangų nutiesta juosta. Laumžirgis – grakštus vabzdys, kurio vardas tiesiog reiškia „laumės žirgas“. Laumės spenys – liaudiškas belemnitų, smailių akmenėjusių fosilijų, vardas. Laumių akmenys – dideli rieduliai su įdubomis, kurias žmonės vadino laumių pėdomis ar laumių dubenimis. Lietuvoje gausu ir vietovardžių, kilusių iš žodžio „laumė“: kalvų, akmenų, ežerų ir kaimų. Jie rodo, kaip giliai šios būtybės buvo įsišaknijusios kraštovaizdyje. Kitų lietuvių sakmių būtybių ieškokite skiltyje Būtybės. Ką žinome ir kas lieka paslaptimi Laumės nėra istoriniai asmenys ar kriptozoologinės būtybės – tai liaudies vaizduotės ir tikėjimų personažai. Tačiau jos atskleidžia daug apie mūsų protėvius: apie moters darbą, darbo ir poilsio ritmą, baimę netekti vaiko, pagarbą gamtai ir tam, kas nepažinu. Kokia buvo laumių kilmė – deivės, dvasios ar tiesiog pamokančių pasakojimų veikėjos, – tyrėjai ginčijasi iki šiol. Gal jūsų senelės dar sakydavo, kad ketvirtadienio vakarą verpti negalima? O gal jūsų apylinkėse yra laumės akmuo ar laumių kalnas? Papasakokite forume – tokie pasakojimai kasmet tirpsta kaip sniegas. Šaltiniai Laumė – Visuotinė lietuvių enciklopedija Lietuvių mitologija – Visuotinė lietuvių enciklopedija V. Grybauskienė. Lietuvių mitologiniai vietovardžiai: iš leksemos laumė kilę vietų vardai

