Vienas pirmokas jau savarankiškai skaito knygas, o kitas dar tik mokosi jungti skiemenis. Tokie skirtumai mokykloje – įprasti, tačiau tėvams jie neretai kelia klausimų. Ar vaikas, ateidamas į pirmą klasę, privalo mokėti skaityti? Kada verta sunerimti dėl skaitymo sunkumų ir kaip padėti vaikui atrasti skaitymo džiaugsmą? „Pažinimo medžio“ pradinio ugdymo mokytoja ir pavaduotoja pradiniam ugdymui Daiva Mickevičienė įsitikinusi – svarbiausia ne tik išmokyti vaiką skaityti, bet ir padėti jam norėti skaityti.
Skaityti prieš pirmąją klasę – siekiamybė, bet ne būtina sąlyga.
Pasak pedagogės, ankstyvajame amžiuje svarbu ne tik tai, ar vaikas geba perskaityti žodžius, bet ir tai, kokį santykį jis kuria su knyga. „Ar skaitymas vaikui yra tik išmoktas techninis veiksmas, ar jau smalsumą žadinanti, atradimų kupina patirtis? Gebėjimą skaityti prieš pirmąją klasę laikyčiau svarbia siekiamybe, tačiau ne griežta sąlyga, pagal kurią vertinamas vaiko pasirengimas mokyklai“, – sako D. Mickevičienė.
Skaitymas – tai ne tik raidžių pažinimas, bet ir teksto suvokimas, mąstymas, vaizduotė bei emocinis ryšys su skaitomu turiniu. Todėl svarbu, kad vaikas į mokyklą ateitų ne tik turėdamas tam tikrų akademinių gebėjimų, bet ir išsaugojęs smalsumą bei pasitikėjimą savo jėgomis.
Skirtingi gebėjimai – vienas didžiausių mokytojo iššūkių.
Pirmoje klasėje susitinka labai skirtingą akademinę patirtį turintys vaikai. Vieni jau savarankiškai skaito knygas, kiti dar tik mokosi pažinti raides ir jungti skiemenis.
Pedagogės teigimu, tokie skirtumai yra natūralūs, tačiau būtent pirmieji dveji metai mokykloje yra ypač svarbūs nuosekliai ugdant kiekvieno vaiko gebėjimus.
„Mokytojo užduotis – ne stabdyti pažengusį skaitytoją ir ne skubinti tą, kuriam reikia daugiau laiko. Svarbu atliepti individualius vaikų poreikius, kartu išlaikant aukštus akademinius lūkesčius. Nė vienas vaikas neturėtų patirti nei nuobodulio dėl per lengvų užduočių, nei nuolatinės nesėkmės jausmo dėl pernelyg sudėtingų“, – pabrėžia mokytoja.
Vis dėlto individualaus mokymosi tempo gerbimas nereiškia pasyvaus laukimo. Jei vaikui nuolat sunku atpažinti raides, jungti garsus ar jis nedaro pažangos, svarbu laiku ieškoti sunkumų priežasčių ir prireikus pasitelkti švietimo pagalbos specialistus.
Kai „nenoriu skaityti“ iš tiesų reiškia „man sunku“.
Tėvai neretai susiduria su situacija, kai vaikas vengia skaityti, o prašymas perskaityti dar vieną puslapį tampa kasdienėmis derybomis.
Pasak D. Mickevičienės, tokiu atveju pirmiausia verta ieškoti priežasčių, o ne didinti spaudimą.
„Kartais vaiko žodžiai „nenoriu skaityti“ iš tiesų reiškia „man sunku“, „bijau suklysti“ arba „man ir vėl nepavyks“. Todėl mūsų, suaugusiųjų, užduotis – ne išsiderėti dar vieną perskaitytą puslapį, o suprasti, kas vaikui trukdo ir kas galėtų padėti“, – teigia pedagogė. Skaitymo sunkumus gali išduoti vengimas skaityti garsiai, greitas nuovargis, raidžių painiojimas ar nerimas prieš skaitymo užduotis. Pavieniai požymiai dar nereiškia sutrikimo, tačiau svarbu stebėti jų pasikartojimą ir individualią vaiko pažangą.
Vaiko pažanga neturėtų būti matuojama bendraklasių pasiekimais.
Pradinėse klasėse vaikai greitai pastebi savo ir kitų gebėjimų skirtumus. Todėl, pedagogės teigimu, ypatingą reikšmę turi klasės emocinis klimatas ir mokytojo gebėjimas kurti saugią, bendradarbiavimu grįstą mokymosi aplinką.
„Nuo pirmųjų dienų mokomės suprasti, kad kiekvieno akademinė kelionė yra individuali. Mano pažanga nėra matuojama draugo pasiekimais, kaip ir draugo sėkmė nesumažina manosios. Kai vaikas nebijo klysti, pastebi savo augimą ir jaučiasi saugus, atsiranda erdvės tikram mokymuisi“, – dalijasi D. Mickevičienė. Pasak jos, lėtesnis skaitymo tempas neturėtų tapti priežastimi vaikui abejoti savo gebėjimais. Svarbu pastebėti net mažus pasiekimus ir padėti patirti mokymosi sėkmę.
Knyga turi tapti kasdienybės dalimi, o ne dar viena pareiga?
Pedagogė įsitikinusi, kad vieno universalaus būdo sudominti vaiką skaitymu nėra. Geriausias atspirties taškas – paties vaiko pomėgiai ir smalsumas. Perskaitytą istoriją galima nupiešti, suvaidinti, sukurti jai kitokią pabaigą ar pasikalbėti apie veikėjų jausmus. Tokios veiklos padeda ugdyti teksto suvokimą, vaizduotę ir natūralų susidomėjimą knygomis. Tačiau ne mažiau svarbus ir kasdienis šeimos pavyzdys.
„Leiskite knygoms keliauti kartu su jumis – į kavinę, baseiną, traukinį ar atostogas. Skaitykite laukdami, keliaudami, ilsėdamiesi. Ir būtinai nepamirškite pasiimti savo knygos. Vaikai juk mokosi ne tik iš to, ką sakome, bet ir iš to, ką mato“, – primena mokytoja.
Pasak D. Mickevičienės, skaitymo sklandumas, teksto suvokimas ir vidinė motyvacija yra vienodai svarbūs. Todėl mokant vaiką skaityti verta prisiminti, kad tikslas nėra kuo greičiau įveiktas puslapis.
„Tikrasis skaitymo gebėjimas atsiskleidžia tuomet, kai sklandumas padeda suprasti, o supratimas augina norą skaityti toliau“, – apibendrina pedagogė.
Būtent ir remiantis tokiu požiūriu į skaitymą mokykloje „Pažinimo medis“ Kaune, pradedamos organizuoti papildomos skaitymo veiklos, priešmokyklinukams ir pirmokams. Tikint kiekvieno vaiko gebėjimais ir jo galimybe augti, užsiėmimuose bus siekiama ne tik nuosekliai lavinti skaitymo įgūdžius, bet ir žadinti smalsumą, stiprinti pasitikėjimą savimi, bei padėti atrasti skaitymo džiaugsmą. Veiklos bus organizuojamos atsižvelgiant į individualius vaikų poreikius, gebėjimus ir mokymosi tempą, kuriant aplinką, kurioje kiekvienas vaikas galėtų tobulėti, patirti sėkmę ir auginti savo draugystę su knyga.