„Kol prisimename žmogų, jo gyvenimo istorija niekur nedingsta.“ Tokia mintis galėtų tapti naujos Mildos Telksnytės knygos „Gyvenimo istorijos“ (2026) leitmotyvu. Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narė, rašytoja ir žurnalistė šioje memuarinių apybraižų knygoje grįžta į žmones, vietas ir akimirkas, kurios per gyvenimą tapo brangia atminties dalimi.
„Gyvenimo istorijos“ – tai ne vien prisiminimų knyga. Joje susitinka asmeninė patirtis, kūryba, Anykščių kultūrinis gyvenimas, žmonių likimai ir laikas, kurio jau nebesugrąžinsi, bet kurį galima išsaugoti žodžiais.
Kūryba, kuria dalytasi dviese
Didelę knygos dalį sudaro prisiminimai apie bendrą gyvenimą ir kūrybinį kelią su vyru, bendražygiu ir kūrybos partneriu Vygandu Račkaičiu (1939–2025). Milda Telksnytė su šiluma prisimena kartu nuveiktus darbus, išleistas knygas, parašytus straipsnius, redaguotus ir leistus leidinius. Tarp jų – moksleiviams skirtas katalikiškas laikraštis „Kregždutė“ ir almanachas „Anykščiai. Krašto kultūros istorijos puslapiai“. Šie leidiniai šiandien tampa ne tik kūrybinės biografijos, bet ir bendro gyvenimo liudijimu.
Ypatingą vietą autorės prisiminimuose užima Anykščių bibliotekininkės. Jų dėmesį, nuoširdumą ir meilę Mildos bei Vygando kūrybai ji prisimena su dėkingumu.
„Anykščių bibliotekininkės mus labai mylėjo, pristatydavo kiekvieną mūsų knygą, kviesdavo į renginius“, – rašo autorė (p. 80). Milda Telksnytė prisimena ir 2010 metais Viešosios bibliotekos darbuotojų išleistą knygą apie ją ir Vygandą Račkaitį – „Anykščių dvasios saugotojai“. Šis pavadinimas, pasak autorės, juos dar labiau įpareigojo. Šiandien atsivertusi tą leidinį ji skaito Vaclovo Bražėno studiją „Etiudas apie sėjančius šviesą“, skirtą jos ir Vygando kūrybai. Praeities puslapiai tampa tarsi tiltu į dabartį, o anuomet patirtas bibliotekininkų palaikymas – svarbia kūrybinio kelio atminties dalimi.
Gyvenime telpa ir šviesa, ir skausmas
Autorė neidealizuoja praeities. „Gyvenimo istorijose“ greta šviesių prisiminimų atsiranda ir skaudžios patirtys, žmonių likimai, vienatvė, priklausomybės žala. Tekstuose „Skausmo dienos“ ir „Adolfo istorija“ kalbama apie nelengvą žmogaus gyvenimo pusę. Tačiau net ir pasakodama apie skausmą Milda Telksnytė išsaugo pagarbą žmogui. Čia nėra noro teisti ar pasmerkti – veikiau pastanga suprasti ir paliudyti.
Šalia skaudžių istorijų knygoje daug vaikystės, mokyklos, jaunystės, draugystės ir kūrybos šviesos. Autorė primena, kad gyvenimas nėra vienos spalvos. Jame telpa džiaugsmas ir liūdesys, susitikimai ir išsiskyrimai, atradimai ir praradimai.
Iš mažų akimirkų susideda gyvenimas
Knygos puslapiuose atgyja daugybė žmonių ir vietų. Čia sutinkame „Tetą Oną“, pasakojama apie Mildos tėvelio iš Kvyklių kolūkio uždarytos bibliotekos parsivežtas knygas („Iš kur tos knygos?“), giminės vyrus, kuriems buvo suteikti Vygando vardai („Vygandai“), prisimenama sodyba „Latava“, jos kaimynai ir daugybė kitų praeities žmonių bei įvykių.
Ypatingą vietą užima kelionių pasakojimai: „Keturiasdešimtuoju meridianu“, „Į Murmanską traukiniu“, „Į Archangelską“, „Archangelskas“, „Taiga“, „Rostovo varpai“, „Vladimiro-Suzdalės žemėje“, „Iš toliausios tolybės“ ir kiti. Kelionių įspūdžiai čia tampa ne vien pasakojimais apie tolimus kraštus. Jie atskleidžia pačią autorę – smalsią, jautrią, pastabią, gebančią pamatyti ne tik vietą, bet ir joje esantį žmogų.
Skaitant „Gyvenimo istorijas“ vis iš naujo išnyra mintis, kad mūsų atmintį sudaro ne vien dideli gyvenimo įvykiai. Kartais joje ilgiausiai išlieka mokytojo žodis, vaikystės nutikimas, draugo apsilankymas, paprastas pokalbis, netikėtas susitikimas ar kelionėje patirtas įspūdis.
Galbūt būtent todėl ši knyga tokia artima – joje kalbama ne tik apie vieno žmogaus gyvenimą. Joje kalbama apie tai, ką kiekvienas nešamės savyje: žmones, kuriuos mylėjome, vietas, kuriose buvome laimingi, žodžius, kurių nepamiršome, ir akimirkas, kurios, praėjus daugeliui metų, vis dar turi prasmę.
Mildos Telksnytės „Gyvenimo istorijos“ – jautrus liudijimas apie nugyventą laiką, žmones, kūrybą ir Anykščius. Tai knyga apie atmintį ir jos galią išsaugoti tai, kas žmogaus gyvenime buvo svarbu. Apie tai, ką verta perduoti ateinančioms kartoms.
Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugija
Šaltinis: Nyksciai

