Skaitmeninio sukčiavimo schemos tampa vis sunkiau atpažįstamos: nusikaltėliai ne tik išnaudoja žmogaus skubėjimą, baimę ar pasitikėjimą, bet ir pasitelkia dirbtinį intelektą, gebantį vis įtikinamiau kalbėti lietuviškai. Kodėl net žinodami apie sukčiavimo schemas galime į jas pakliūti? Kaip įvertinti, kada žmogus pats elgėsi neatsargiai, o kada apgaulę objektyviai buvo sunku atpažinti? Ir kokie įpročiai šiandien gali tapti svarbiausiu saugikliu?
Apie tai diskusijų festivalyje „BŪTENT!“ kalbėjosi el. atpažinties sprendimus kuriančios bendrovės „SK ID Solutions“ vadovas Evaldas Stonkus, neuromokslininkė, prof. dr. Urtė Neniškytė ir advokatų kontoros COBALT vyresnysis teisininkas Juras Žymančius. Sukčiavimo problemą jie vertino iš trijų perspektyvų – technologijų, žmogaus elgsenos ir teisės.
Dėl sukčiavimo patiriama žala Lietuvoje skaičiuojama milijonais eurų. „Pastaraisiais metais iš gyventojų kasmet išviliojama apie 20 milijonų eurų. Prevencija pradeda veikti, stiprėti, tačiau, deja, žmonės vis tiek netenka milijonų vien Lietuvoje“, – diskusijoje sakė E. Stonkus.
Kad prevencinės priemonės duoda rezultatą, rodo ir naujausi Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro duomenys: 2026 m. pirmąjį pusmetį finansų įstaigos sustabdė 14,3 mln. eurų sukčių bandytų išvilioti lėšų, o per visus 2025 m. – 38,3 mln. eurų.
Sukčiui nebereikia nulaužti sistemos
Pasak „SK ID Solutions“ vadovo, prieš kelerius metus dominavo technologiniai įsilaužimai – bandymai patekti į elektroninį paštą, banko paskyrą ar kitą sistemą. Šiandien vis dažniau pasirenkamas kitas kelias.
„Nuo technologinių dalykų einama prie socialinės inžinerijos, stengiamasi, kad pinigų pervedimo veiksmą atliktų pats sąskaitos savininkas“, – aiškino E. Stonkus.
Tam naudojamos labai skirtingos istorijos. Vienu atveju skambinantysis prisistato policijos, banko ar kitos autoritetingos institucijos atstovu, kitu – artimuoju, kuriam skubiai prireikė pagalbos. Socialiniuose tinkluose mezgami romantiniai ryšiai, siūlomos investicijos, siunčiamos nuorodos į netikras elektronines parduotuves ar žinomų bendrovių svetainių kopijas.
Visų šių schemų tikslas panašus: pasiekti, kad žmogus pats padarytų tai, ko reikia sukčiui. „Tam, kad gautų pinigus, sukčiams nebūtinai reikia jūsų slaptažodžio. Jiems reikia įtikinti jus pačius atlikti veiksmą. Taip jau yra, kad nors apie sukčiavimo būdus kalbama daug ir dedama nemažai pastangų žmones apsaugoti, tokios manipuliacijos vis dar suveikia“, – sakė E. Stonkus.
Kodėl informuotumas ne visada apsaugo
Atrodytų, jog apie sukčiavimo schemas kalbama tiek daug, kad jas turėtume atpažinti vos prasidėjus pokalbiui. Tačiau neuromokslininkė Urtė Neniškytė atkreipia dėmesį, kad susidūrę su netikėta situacija pirmiausia esame linkę reaguoti greitai ir automatiškai, o tik paskui ją nuodugniau analizuoti.
Šį procesą ji aiškina pasitelkdama Nobelio premijos laureato Danielio Kahnemano išpopuliarintą greitojo ir lėtojo mąstymo modelį. Pirmiausia į situaciją reaguojame automatiškai, pritaikydami jau pažįstamas elgesio schemas. Jei žmogus prašo pagalbos – esame pratę padėti. Jei išgirstame apie artimojo nelaimę – reaguojame į grėsmę. Tik vėliau pradedame sąmoningai vertinti, ar visa istorija apskritai logiška.
Būtent todėl skuba yra vienas svarbiausių sukčių įrankių. „Jie mus skubina būtent tam, kad neturėtume laiko įjungti savo racionalių smegenų“, – sakė U. Neniškytė.
Jos teigimu, tam, kad pradėtume racionaliau vertinti situaciją, nebūtina daryti ilgos pauzės. Kartais pakanka prieš priimant sprendimą tiesiog nutraukti automatinę reakciją.
„Kai kalbame apie dideles sumas ar apie reikšmingas rizikas, nors tuo metu labiausiai norisi skubėti, iš tikrųjų tada ir svarbiausia stabtelėti“, – pabrėžė neuromokslininkė.
Pavojingas ir įsitikinimas, kad sukčių auka gali tapti visi, tik ne mes patys. Pasak U. Neniškytės, esame linkę save laikyti racionalesniais, nei iš tiesų esame. Stebėdami lengvai pastebime kito žmogaus klaidą ar kur jis pasielgė neapgalvotai, tačiau savo pačių automatinius sprendimus atpažinti kur kas sunkiau.
E. Stonkus taip pat pabrėžia, kad šiandien nėra vieno aiškaus „sukčių aukos“ portreto. „Kiekvienas iš mūsų gali tapti sukčių auka“, – sakė jis.
DI trina apgavystės požymius
Dar visai neseniai sukčių skambutį ar laišką išduodavo nenatūrali kalba, klaidos ar keistas akcentas. Tobulėjant generatyviniam dirbtiniam intelektui, pasikliauti vien tokiais signalais tampa vis sunkiau.
Pasak E. Stonkaus, naudojamos jau net kelių etapų schemos, kai pirmąjį kontaktą su žmogumi užmezga lietuviškai kalbantis dirbtinio intelekto įrankis. Jis gali informuoti, kad vėliau paskambins tam tikros institucijos ar departamento atstovas, taip iš anksto paruošdamas žmogų kitam kontakto etapui.
„Žmogus jau laukia. Po to įsijungia sukčius ir toliau vyksta socialinės inžinerijos veiksmai“, – aiškino E. Stonkus.
Lietuvių kalbos imitavimas taip pat sparčiai gerėja. Kuo natūraliau skamba balsas ir kuo daugiau konteksto gali panaudoti sukčius, tuo mažiau lieka lengvai atpažįstamų ženklų, kurie anksčiau sukeldavo įtarimą.
Tai nereiškia, kad technologinės apsaugos neveikia. E. Stonkaus diskusijoje pateiktais duomenimis, 2024 metų antrąjį ketvirtį ryšio operatoriai užblokavo beveik 3 mln. apgaulingų skambučių ir daugiau kaip 1 mln. SMS žinučių. Tačiau uždarius vieną kelią sukčiai susiranda kitą – persikelia į „WhatsApp“, „Telegram“, „Messenger“ ir kitas platformas, tad kova čia vyksta be pertraukų.
Tobulėjančios sukčiavimo technologijos kelia ne tik saugumo, bet ir teisinį klausimą: jeigu žmogus pats patvirtino mokėjimą, ar jis visada turi prisiimti visą atsakomybę už prarastus pinigus?
Pasak advokatų kontoros COBALT vyresniojo teisininko Juro Žymančiaus, kilus ginčui svarbu ir tai, kokiu būdu žmogus buvo apgautas. „Kuo sudėtingesnės apgaulės schemos, taip pat ir pasitelkiant naujas technologijas, tuo sudėtingiau įvertinti, kur baigiasi žmogaus pareiga būti atidžiam ir prasideda mokėjimo įstaigos atsakomybė“, – sakė jis.
Teisėje vertinama, ar žmogaus elgesys turėjo „didelio neatsargumo“ požymių – ar jis neignoravo aplinkybių, kurios turėjo kelti aiškų įtarimą, ar elgėsi pakankamai rūpestingai ir kiek akivaizdūs buvo galimos apgaulės požymiai. J. Žymančius pateikė pavyzdį, kai socialiniame tinkle dviratį pardavinėjusi moteris paspaudė tariamo pirkėjo atsiųstą nuorodą į kurjerių bendrovės svetainę primenantį puslapį, suvedė mokėjimo kortelės duomenis ir papildomai patvirtino operacijas. Vėliau iš sąskaitos dingo apie 2 tūkst. eurų, o teismas jos elgesį įvertino kaip didelį neatsargumą.
„Jei žmogus patvirtina mokėjimą nepaisydamas aiškių perspėjimų ar neatitikimų, tikimybė, kad atsakomybė teks jam pačiam, yra didelė. Tačiau kuo geriau parengta ir įtikinamesnė apgavystė, tuo sunkiau vienareikšmiškai teigti, kad žmogus turėjo ją atpažinti. Teismų praktika dėl pasitelkiant dirbtinį intelektą vykdomų apgavysčių dar tik turės susiformuoti“, – sako teisininkas.
Taip pat numatyti įstatymų pakeitimai, kurie turėtų sustiprinti vartotojų apsaugą: tam tikrais atvejais, kai sukčius, pasitelkęs „deepfake“ ar kitus socialinės inžinerijos metodus, apsimeta mokėjimo įstaigos darbuotoju, nuostolių kompensavimo pareiga gali tekti mokėjimo įstaigai.
Svarbiausia – nutraukti automatinį veiksmą
Ekspertų teigimu, vien technologinėmis apsaugos priemonėmis sukčiavimo problemos išspręsti nepavyks. Reikalingi ryšio operatorių filtrai, bankų saugikliai, reguliavimas ir vartotojų švietimas, tačiau paskutinėje grandinės dalyje dažnai lieka pats žmogus.
U. Neniškytė siūlo treniruoti ne gebėjimą įsiminti visas egzistuojančias sukčiavimo schemas, o įprotį sustoti prieš atliekant veiksmą.
„Svarbu neleisti sau veikti automatiškai. Nedarykite patvirtinimų tada, kai užsiimate kažkuo kitu, ir tikrai stabtelėkite pagalvoti, ką ir kodėl čia patvirtinate“, – patarė ji.
Jeigu pokalbio metu kyla bent menkiausias įtarimas, neuromokslininkė siūlo nesivelti į diskusijas su skambinančiuoju ir negaišti bandant gauti jo „leidimo“ baigti pokalbį – tiesiog padėti ragelį ir pačiam susisiekti su žmogumi ar institucija, kurios vardu buvo kreiptasi.
E. Stonkus akcentuoja kasdienę skaitmeninę higieną: tikrinti, kokioje interneto aplinkoje esame, naudotis oficialiomis bankų, „Smart-ID“ ar kitomis patikimomis programėlėmis, tikrinti elektroninių parduotuvių adresus ir rekvizitus bei įvertinti, kur ir kokį QR kodą ketiname skenuoti.
„Kiek įmanoma neskubėkime. Tikrinkime, kur esame, kokia tai internetinė aplinka, kokį QR kodą skenuojame“, – sakė E. Stonkus.
Sukčiams tobulinant technologijas, darosi vis sunkiau iš pirmo žvilgsnio pasakyti, ar kitoje ekrano ar telefono pusėje yra žmogus ar dirbtinis intelektas, tikra institucija ar ją įtikinamai imituojantis nusikaltėlis. Todėl patikimiausias saugiklis gali būti ne bandymas akimirksniu atpažinti kiekvieną naują schemą, o įprotis prieš atliekant negrįžtamą veiksmą sustoti ir paklausti savęs: ką, kam ir kodėl dabar tvirtinu?
Šaltinis: Nyksciai