Rugpjūčio 28 d. Anykščių L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje veikiančią parodą „Juozas Meškauskas – palikęs pėdsaką Lietuvos medicinos istorijoje“, skirtą gydytojo, medicinos pedagogo, visuomenininko, medicinos istoriko prof. dr. Juozo Meškausko 120-osioms gimimo metinėms, aplankė iš Kauno atvykusi Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos narė dr. Loreta Stonienė.
Šis apsilankymas jai buvo ypatingas ne vien todėl, kad paroda pasakoja apie iškilų Anykščių krašto žmogų. Juozas Meškauskas buvo Loretos senelio dėdė. Todėl viskas, kas susiję su jo gyvenimu, jai yra ir šeimos istorijos dalis.
Stovėdama prie parodos ir rankose laikydama reikšmingiausią profesoriaus apdovanojimą – Šv. Silvestro ordiną, vieną aukščiausių ir garbingiausių Šventojo Sosto apdovanojimų pasauliečiams, Loreta susimąstė. Ji prisipažino, kad savo gyvenime ir Juozo Meškausko biografijoje įžvelgianti netikėtų panašumų.
Žvelgiant į Loretos ir jos senelio dėdės profesoriaus Juozo Meškausko gyvenimus, iš tiesų krinta į akis jų profesinių pasirinkimų paralelė. Abu pasirinko veiklą, kurios centre – žmogus, jo sveikata ir orumas, tai yra pagalba tam, kurį gyvenimo aplinkybės ar visuomenės stigma daro pažeidžiamus ir ne visuomet pajėgius apginti save.
Juozas Meškauskas (1906–2010) buvo gydytojas, mokslininkas, medicinos pedagogas, visuomenės veikėjas ir medicinos istorikas. Iš Anykščių krašto kilęs gydytojas Lietuvoje tapo profesoriumi, o po karo gyvenimą tęsė Vokietijoje, vėliau – Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čikagoje jis ne tik dirbo gydytoju, bet ir apie du dešimtmečius buvo Alkoholikų ir narkomanų gydymo instituto medicinos centro direktorius.
Po kelių dešimtmečių kitoje tos pačios giminės kartoje matome Loretą Stonienę. Jos profesinėje veikloje taip pat nuosekliai išlieka dėmesys žmogaus sveikatai, priklausomybių ir ŽIV keliamiems iššūkiams bei socialinio pažeidžiamumo mažinimui. Ji vadovavo Lietuvos AIDS centro Švietimo skyriui, inicijavo visuomenės ir moksleivių švietimo veiklas, organizavo „Moksleiviai prieš AIDS“ konkursus. Reikšmingą jos profesinės veiklos dalį sudarė ir moksliniai tyrimai – ji nagrinėjo ŽIV užsikrėtusių žmonių gyvenimo kokybę, socialinę bei psichologinę gerovę, ypatingą dėmesį skirdama ŽIV ir AIDS paveiktoms moterims bei jų artimiesiems. Ilgainiui ši veikla nuosekliai išsiplėtė į priklausomybių sritį. Nuo 2018 metų ji dirba Respublikiniame priklausomybės ligų centre, yra šio centro Kauno filialo direktorė.
Sunku nepastebėti šios simboliškos profesinės paralelės. Profesoriaus Juozo Meškausko ir Loretos Stonienės veiklą, nors juos skiria kelios dešimtys metų, jungia tos pačios sritys – žmogaus sveikata, priklausomybių gydymas ir pagalba žmonėms, kuriuos liga ar visuomenės stigma daro ypač pažeidžiamus. Keitėsi laikmetis, požiūris ir profesines priemones, tačiau išliko ta pati kryptis – gydyti, padėti, mažinti stigmą ir saugoti žmogaus orumą.
Ar tai galima vadinti giminės misija? Galbūt. Žinoma, nebūtų teisinga teigti, kad tokia misija yra genetiškai paveldima. Tačiau šeimoje iš kartos į kartą gali būti perduodamos vertybės, požiūris į žmogų, atsakomybės jausmas, noras būti naudingam visuomenei. Kartais vėlesnės kartos, net to sąmoningai nesiekdamos, pratęsia tai, kas šeimoje anksčiau buvo svarbu.
Šiuo požiūriu ypač įdomus ir pačios Loretos ryšys su giminės istorija. Ji laisvalaikiu domisi genealogija, renka medžiagą apie savo giminę, ieško archyvinių dokumentų, dėlioja giminystės ryšius. Tad Juozo Meškausko gyvenimo pėdsakas jai yra ne tik šeimos atminties dalis, bet ir platesnės Anykščių krašto istorijos dalis.
Anykščiuose L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje Krašto dokumentų ir kraštotyros skyriuje saugoma Juozo Meškausko iš Jungtinių Amerikos Valstijų atkeliavusi profesoriaus asmeninė biblioteka, kurią sudaro 669 fiz. vnt. knygų, 40 periodinių leidinių ir 327 profesoriaus rankraščiai. Šie dokumentai leidžia iš arčiau pažvelgti į jo gyvenimą, profesinę veiklą ir asmenybę.
Į kraštotyros veiklą pasinėrusi Loreta, ieškodama savo giminės istorijos, atranda ne tik pavardes, datas ir biografinius faktus. Ji atranda ir tam tikrą vertybinį pasikartojimą – žmogų, kuris savo žinias, patirtį ir gebėjimus skiria kitiems. Juozo Meškausko ir Loretos Stonienės gyvenimus skiria beveik šimtmetis. Tačiau abu jie tarsi užduoda tą patį klausimą: ką gali padaryti dėl kito žmogaus, jei turi žinių, patirties ir galimybę padėti? Galbūt būtent čia ir slypi tikroji giminės „misija“ – ne pavardėje ir ne profesijoje, o vertybėje, kuri gali keliauti iš kartos į kartą: nepraeiti pro žmogų, kuriam reikia pagalbos.
Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugijos informacija
Šaltinis: Nyksciai
